Kodėl tik susidūręs su kitu pažįsti save?

Kolegė, nepanorusi atskleisti viešai savo tapatybės, prašo pagalbos 🙂 Gal galite pasakyti savo nuomonę, pastabas apie šį bandomojo egzamino rašinį?

Kodėl tik susidūręs su kitu pažįsti save?

                             Kiekvienas kuriame savo gyvenimą taip, kaip patys norime. Būname ten, kur norime būti, bendraujame su tais žmonėmis, su kuriais norime bendrauti. Dažnai matome tik kitų klaidas, blogus poelgius ir neįvertiname savęs. Tačiau bendraudami su kitais mes galime pažinti save, tačiau turime labai atsargiai pasirinkti tuos, su kuriais bendraujame, nes kai kurie žmonės gali įtakoti mūsų elgesį ir nebūtinai į gerą.. Kyla klausimas: kodėl tik susidūrę su kitais žmonėmis, mes pažįstame save?71

Nors daugelis mano, kad save pažįsta geriausiai, tačiau tai ne visada yra tiesa. Pavyzdžiui, žmogus susidūręs su tam tikra situacija pastebi, ką kiti daro negerai, tačiau retas mato save. Dažnai žmogus stebi aplinkinius, jų poelgius ir galvoja, kad taip nesielgtų, kaip, galbūt, elgiasi kiti. Apie tai susimąsčiau perskaičiusi XIX-XX amžiaus rašytojos Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos autobiografinę apysaką „Sename dvare“. Pati rašytoja augo Žemaitijoje, lenkiškai kalbėjusių bajorų šeimoje. Marija Pečkauskaitė augo globos ir meilės apsuptoje šeimoje. O šioje  apysakoje rašytoja pasakoja apie bajorų šeimą ir jų dvarą, kuriame vyko patys gražiausi gyvenimo etapai.  Todėl būtent dvaras, vienai iš pagrindinių veikėjų, mamatei yra brangiausia vieta Žemėje. Pati mamatė  – rūpestinga bei mylinti vaikus, globėjiška, atlaidi, tačiau ne valdinga, kokia turėtų būti dvaro ponia. Dėl šios priežasties jos vyras dažnai pyksta ant jos, kad ji nesugeba atlikti tikros dvaro šeimininkės pareigų. Manau, kad mamatė tiesiog negalėjo „perlipti“ per save ir tapti valdinga, kaip teta Karusė ar dėdė Boleslovas.  Tokia mamatės Marijos prigimtis – kurti šeimos židinį, būti atlaidi ir kitiems, nepaisant savo norų, suteikti viską, ko jie trokšta. Ji buvo stipri asmenybė, nepasidavė kitų įtakai, laikėsi savo nuomonės. Iš to galima teigti, jog mamatė matydama kitus matė ir save tokią, kokia ji nenori būti. Marija buvo toks žmogus, kokių trūksta šiais laikais. 201

Nors įvairiose taisyklėse bei įsakymuose mus moko būti dorais bei gerais piliečiais, tačiau ne visiems sekasi jų laikytis. Vieniems blogas elgesys – maištas, kitiems – būtinybė, o tretiems blogas elgesys tiesiog atrodo normalu. Dažniausiai už nepriimtiną elgesį yra baudžiama ir nors visais laikais už tai buvo „atlyginta“ įvairiomis bausmėmis, tačiau aš nemanau, kad smurtas yra išeitis. Apie tai privertė susimąstyti vieno iš ryškiųjų XIX – XX amžiaus lietuvių rašytojo, prozininko, modernisto Jurgio Savickio novelė „Vagis“. Šioje novelėje susipina įvairūs jausmai – nerimas, gailestis, baimė, abejonės. Tėvas sumuša vagį, nes šis pavogė jų arklį, o pasislėpęs kamputyje vaikas viską mato iš šalies, todėl jo širdyje užverda jausmai ir abejonės, kodėl tėtis taip elgiasi, jeigu jis toks jam geras. Tačiau vaikas neseka tėvo pavyzdžiu – jis iš to gailesčio vagiui stengiasi jį atrišti ir išlaisvinti, bet su sąlyga, kad vagis neskriaus nei jo nei jo tėvo. Berniukas pamatęs blogą tėvo elgesį, stengiasi tokiu nebūti, stengiasi užglaistyti tėvo blogumą savo gerumu, tai parodo, jog ne visi vaikai yra tokie, kaip jų tėvai. Visi daro klaidų, todėl nereikėtų žmogaus teisti už tai, ką padarė tavo tėvas, mama, brolis… 177

Apibendrinant galima teigti, kad dažniausiai žmogus apie save kažką naujo išgirsta pabendravęs su kitu žmogumi, sužinojęs kažką naujo ir tai pritaikęs ar išbandęs gyvenime. Manau, kad būtent susidūrę su kitais žmonėmis mes galime suprasti save, įsigilinti į savo jausmus, poelgius, norus. Tai padeda žmogui tobulėti, judėti pirmyn ir, galbūt, tapti geresniu žmogumi.

501 žodžiai