Perskaitykite šį tekstą ir atsakykite į klausimus.
N. Miliauskaitės prisistatymas „Poezijos pavasary“
Išlendame kaip tie „pilypai iš kanapių“, nežinome net nuo ko pradėti: tebelaukiame
pirmosios knygelės.
O norėtųsi kalbėti apie tuos, kuriems sunku, kurie nesugeba prisitaikyti, nemoka gyventi. Ne apie tą, iš viršelio besišypsančią moterį, – apie kasdienišką, pervargusią, nervingą: nuolatiniai rūpesčiai, nuslėptos bėdos, nerimas, trūkstamo dvasinio pasaulio ilgesys. Tarnyba, visuomeninė veikla, kolektyvas, kvalifikacijos kėlimas – ir tik po to – šeima, namai? Ar ne per sprangūs, ar ne per brangūs tie emancipacijos vaisiai? Namai, kurių taip ilgai neturime, – ankšti bendrabučiai, butai standartiniuos mikrorajonuos – ar tai išsvajota erdvė kiekvieno individo savimonei, intymumui? Kartais atrodo – lyg prarastume tą jausmą. Gal todėl R. Polianskio „Tesę“ priimame kaip nepaprasto grožio pasaulį, beviltiškai prarastą.
Ir dar – norėtųsi, kad būtų įteisinta (nežinau net kaip pavadinti) „nevyriškoji“ poezija.
Ji nutylima, neįvertinama, lyg brūkštelėta referatų paraštėse (tie amžini – kokie neteisingi –
„panelė su baltom pirštinaitėm“). Prozoje klasikinis tokios literatūros pavyzdys galėtų būti Š.
Brontės „Džeinė Eir“ (pas mus – Šatrijos Raganos „Viktutė“). „Džeinė Eir“ – visai ne šedevras,
bet tokios krypties literatūra būtina mūsų psichikai. Tad ar nereikėtų pripažinti ir tokios poezijos
– bent jau galimybę?
Vis dažniau imame į rankas autobiografines knygas. Nusibodo, nejaudina, erzina
neautentiški, išgalvoti, per daug bendri kūriniai, jaunųjų ir vyresniųjų. Jaučiame asmenybės
ilgesį. Traukia, kas tikra, neišgalvota, pergyventa, iškentėta – širdim ir kailiu. Todėl ir skaitome
„Raštų“ paskutiniuosius tomus: laiškus, dienoraščius (E.Dostojevskio, R.M. Rilkės, F. Kafkos,
M. Prusto), kuičiamės po mokslines biografijas, ieškome prototipų, įsižiūrime į senoviškas
fotografijas, lyginame iškilusius veidus. Nors ir laiškai, ir dienoraščiai – tik autentiškoji, o ne
meninė tiesa. Arba ieškome pačių ankstyvųjų kūrinių, neužbaigtų, variantų – tų, kurie tapo
pradžia ir medžiaga pagrindiniams darbams. Trokštame kuo geriau pažinti tą, kuris mums
brangus ir artimas.
Žinoma, poezija kažin ar gali padėti tiems, apie kuriuos norėtųsi rašyti, bet jaučiu
pareigą – būtent apie juos. Gal juokinga, kvaila ir senamadiška, tačiau norėtųsi užfiksuoti
specifinę realybės dalelę, kurią gal bent kiek pažįstu, pateikti liudijimą, o svarbiausia – paversti
poezija (nors nežinia, ar pavyktų).
