Kolegė Nijolė Černauskienė dalijasi mokinės VBE raėiniu:
Siunčiu kolegoms savo mokinės, gavusios 95, rašinį. Mokinė buvo labai raštinga, bet kitų trūkumų šiek tiek yra. Įdomu, ką mano kolegos.
Simona
Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas?
Kiekviename iš mūsų glūdi daugybė skirtingų emocijų bei jausmų. Vieniems juos kontroliuoti yra lengva, kitiems – ne. Labai dažnai žmogaus elgesį bei jausmų raiškos intensyvumą nulemia aplinka, kurioje jis užaugo, jo paties dvasinės vertybės ar netgi noras apsaugoti tai, kas brangiausia. Kyla klausimas, ar užgniaužęs savo jausmus, jautrus ir atviras aplinkai žmogus yra silpnas?
Esu girdėjusi mintį, jog silpnas yra ne tas, kuriam nepasiseka, o tas, kuris net nebando ką nors keisti, nuleidžia rankas susidūręs su mažiausiu aplinkos pasipriešinimu. XX a. neoromantiko, dvasininko ir kruopštaus „deimančiukų“ ieškotojo Juozo-Tumo Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ pagrindinis veikėjas Mykoliukas yra jautri asmenybė, minėtu mažybiniu vardu vadinamas ne dėl savo išvaizdos (buvo fiziškai stiprus), o dėl nuolankaus būdo. Gyvendamas brolio šeimoje ir būdamas vienišas Mykoliukas nuolankiai atlikdavo visus buities bei ūkio darbus. Nors kaimo gyventojai dažnai jį pajuokdavo, nelaikydavo sau lygiu (mėgo sakyti, jog patekęs į būrį, jo nepadidindavo, išsiskyręs iš būrio, žymės nepalikdavo), tačiau jautrios sielos jaunuolis jiems atleisdavo. Jis gyveno savo susikurtame vidiniame pasaulyje, kuriame nebuvo nei blogio, nei išdavysčių. Tačiau pradėjus Mykoliukui dažniau žvalgytis į Severją Pukštaičią, atsiskleidė visas jo padėties tragizmas: sugriuvo taip ilgai statyto įsivaizduojamo pasaulio „rūmas“, palikdamas jį vieną absurdo persunktoje realybėje. Mykoliukas suprato savo silpnumo ir atlaidumo priežastis, bet per vėlai. Taigi dažnai atlaidumas ir yra tas požymis, leidžiantis pažinti trapios ir tyros sielos žmogų, tačiau įsiveržus į jo vidinį pasaulį, individas tampa pažeidžiamas ir silpnas.
Gyvendamas šiuolaikinėje susvetimėjusioje visuomenėje žmogus išmoksta prisitaikyti. Jis paslepia savo tikrąjį „aš“ po kauke ir tuomet niekas negali jo įskaudinti. XX a. prozininko modernisto Juozo Apučio novelėje „Autorius ieško išeities“ taikliai vaizduojami žmoniškųjų stereotipų rėmai. Šioje novelėje vaizduojama trumpa „vyriškumo išbandymo“ istorija, kurios centre atsiduria jaunas išblyškęs vaikinas, atsisakęs valgyti pietus kartu su kitais traktorininkais. Atrodytų, jog nieko blogo čia nėra, tačiau toks jaunuolio poelgis tampa pretekstu jį pažeminti. Nors fizinę kovą skriaudėjai ir laimėjo, tačiau jaunuolis išsaugojo savo orumą. Jis įrodė, jog yra dvasiškai ir psichologiškai pranašesnis. Juk pastangos pamiršti ir atleisti yra daug didesnės nei kerštas.
Meilė ir noras padėti artimam žmogui labai dažnai yra aukščiau mūsų asmeninių interesų. Altruistinis mąstymas neretai tampa mūsų veiksmų kaitos priežastimi, jis pakeičia netgi nusistatymus. XXI a. rašytojos Suzanne Collens romane „Bado žudynės“ aprašomas dviejų jaunų žmonių platoniškos meilės likimas. Pitas ir Ketnė – jaunuoliai, priversti dalyvauti mirtinose žaidynėse, kuriose išgyvena tik vienas. Nors Ketnė ir nežino, kad Pitui ji patinka jau seniai, tačiau pasiryžta jam padėti. Vos tik atsidūrusi žaidynių lauke, mergina sulaukia nemalonios staigmenos: Pitas ją išduoda (na, bent jau taip mano Ketnė). Iš tikrųjų vaikinas susideda su keletu fiziškai stiprių, tačiau skurdžios moralės paauglių vien tam, kad galėtų apsaugoti Ketnę. Jis kenčia „draugužių“ užgauliojimus, elgiasi nuolankiai, atlaidžiai. Vargu, ar jis būtų elgęsis drastiškiau, jeigu nebūtų galvojęs apie merginą. Taigi pasaulyje yra žmonių (manau, nemažai), kurie dėl artimo, mylimo žmogaus meilės sutelkia visą savo dvasinę stiprybę, nors iš pažiūros ir atrodo silpni, pasiduodantys.
Kartais žmogaus gebėjimas pamiršti ir atleisti laikomas jo silpnos valios požymiu, negebėjimu apsispręsti, tačiau, mano manymu, yra priešingai. Norint ištrinti slogius prisiminimus bei pamiršti savo dvasinio pasaulio engėjus reikia milžiniškų valios pastangų, didžiulio noro pasveikti nuo sielos laisvę varžančios „ligos“ bei pakankamai ryžto. Būtent šios vertybės apibūdina stiprų, savimi pasitikintį ir žinantį savo vertę žmogų.
Ko trūksta, kad darbas būtų LABAI GERAS?
Pirmiausia – mergaitė nemoka nuo teiginio pereiti prie pavyzdžio ar iliustracijos iš literatūros. Tiesiog reikia išmokyti vaikus kurti sakinius – tiltus 🙂 Tas pat pasakytina apie pastraipų apibendrinimus – jie kažkaip keistai padaryti iš vieno literatūros pavyzdžio, kartais net gali suabejoti, ar apibendrintas teiginys, ar tik konkretus pavyzdys. Išmokykime vaikus pavyzdį ANALIZUOTI temos / problemos aspektu, o ne tik pavyzdį pateikti.
Tokį darbą labai tinka pateikti mokiniams kaip užduotį jį pagerinti, patobulinti 🙂
Beje, knyga vadinasi „Bado žaidynės”, o ne žudynės :)))
Ačiū, Regina. Aš būtent tą ir darau – pateikiu dabartiniams dvyliktokams Simonos darbą kaip tobulintiną. Yra dar kur padirbėti šiame tekste. O romano pavadinimo klaidelė – mokinės spausdinimo neatidumas ir mokytojos, t.y., mano, neapsižiūrėjimas. Dar kartą dėkoju už pastabas.
Anglijoje yra įprasta sąvoką aptarti kitų sąvokų kontekste, to mokoma – sąvokai ieškoma sinonimų ir antonimų; šio darbo I pastraipoje to labai reikėtų – jei būtų aptartas atlaidumo ir nuolankumo santykis, samprotavimas būtų labai svarus (tik ar mokinys „paveš” tokį lygį, juk čia filosofija, psichologija, etika…)
Ir dar – gal galite kas nors paaiškinti, kas tie „deimančiukai” Vaižganto kūryboje. Visiškai nesuprantu ir negaliu mokiniams paaiškinti.
Lietuvių literatūra 11 kl., 1988: Savitas Vaižganto charakteris, jo pasaulėjauta ir įsitikinimai nulėmė, kad kūryboje jis pirmiausia siekė vaizduoti šviesius, teigiamus reiškinius, gyvenimo grožį ir gėrį. „Pirmieji mano norai,- sakė jis,- buvo pasergėti ir sukaupti į vieną vietą lietuvių tautos „deimančiukus”, kurių yra pilkame jų gyvenime”. Kaip „deimančiukų ieškotojas”, jis dažniausiai vaizdavo tokius žmones, kurie ir nepalankiomis sąlygomis išsaugoja teigiamas moralines ir dvasines ypatybes, pajėgia atsispirti blogiui, kurių širdis atvira gyvenimo džiaugsmui, pasaulio ir gamtos grožiui. Tokie yra Mykolas ir Severiutė, Napalys… P.173-174
@sudeikis
Tai aš apie tai ir kalbu, kad man prie „deimančiukų” niekaip netinka nei Mykoliukas, nei Napalys. Man tie „deimančiukai” – tai daugiau prigimties, nesugadintos kultūros, vaizdavimas. Nes Mykoliukas nesidžiaugia gyvenimu, nėra atviras pasauliui, Severiutė – labai pragmatiška, žino / jaučia, su kuo jai susidėti geriau, naudingiau; Napalys nepajėgė mokytis, primityvus, paprastas – ir visi šie veikėjai elgiasi grynai pagal savo prigimtį, jos neapmąstydami, nesuvokdami.