Ar Lietuvą reikia kurti ir lipdyti, lipdyti ir kurti?

Kolegės Violetos Puzarienės atsiųsta pastraipa:

Ar Lietuvą reikia kurti ir  lipdyti, lipdyti ir kurti?

 Šalis, gebanti savo žemėje sutalpinti įvairiatautę visuomenę, galinti įprasminti savo tautos atmintį ir istoriją, bus tikra dėl ateities. XIIa. pradėjusi formuotis Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVa. jau buvo didžiausia   valstybė Europoje. Natūralu, kad tuo metu LDK jungė daugybę tautų — skirtingų pažiūrų bei tradicijų žmones. Milžiniškoje teritorijoje, nusitęsusioje nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, visa ta įvairialypė bendruomenė taikiai gyveno. Net ir po LDK žlugimo tiek Lietuvoje, tiek Vilniuje išliko daugiatautė kultūra. Tolerancija žydams, totoriams, taip pat lenkams bei rusams buvo neatsiejama Lietuvos politikos ir kultūros dalis. Gaila, tačiau šiandien yra visiškai kitaip. Rasinė diskriminacija yra toleruojama. Internete nuolat sklando pašaipūs juokeliai apie lenkus ar žydus, kartais net ir valdžios atstovų pasisakymuose girdimas nepalankus požiūris į kitų tautų žmones Lietuvoje. Ar tokia Lietuva sugebės išsaugoti savo didingos praeities paminklus, atmintį? Ar visuomenė jau pamiršo įvairiatautės kultūros vienovę? Kad nerimo buvo ir yra, primena vieno žymiausių iš Lietuvos kilusio rašytojo Česlovo Milošo prašymas atsigręžti į istorijos klodus. Jis kvietė ieškoti tiesos apie atskirų čia gyvenusių žmonių jausmus, išgyvenimus, patirtį. Deja, kūrėjas liko neišgirstas. Nobelio premijos laureatas, gimęs ir augęs Kėdainių apylinkėse, save vadino LDK piliečiu. Jo atsigręžimas į Lietuvą, jos branginimas — tai tarsi aliuzija į daugiatautę ir tolerantišką Lietuvą. Būtent dėl to daugelyje savo kalbų Č.Milošas kvietė nepamiršti, kad Vilnius visuomet svetingai priėmė kitataučius. Svetingumas yra natūrali ir neatsiejama Lietuvos kultūros dalis. Taigi visa tai rodo, kad tik tolerantiška valstybė gali kurti taikią šalies ateitį.