Kolegės Violetos Puzarienės atsiųsta pastraipa:
Kodėl žmogui reikalinga kelionė laiku?
Tik keliaudamas laiku žmogus gali pamiršti kasdienius rūpesčius, atgaivinti sielą ir taip surasti naujų jėgų gyventi. Žmogus – kontrastinga būtybė, vieną minutę gebanti džiaugtis dabartimi, kitą – skendėti prisiminimuose. Būtent praeities šešėliai skatina mąstyti, analizuoti, taip pat įkvepia ir verčia judėti į priekį. Gyvendamas šia akimirka žmogus neatkreipia dėmesio į kai kurias detales, o prisiminimai padeda dar kartą viską peržvelgti ir objektyviai įvertinti. Dažnas praeities klodais nukeliauja į vaikystę, aplanko širdžiai mielas vietas. Grįždamas į praeitį žmogus užmiršta kasdienybės rūpesčius, atsipalaiduoja. Būtent todėl su nostalgija yra žvelgiama į menkiausias detales, kurios palieka stipriausią įspūdį. Giliai atmintyje įstrigęs vaizdas, kvapas ar garsas traukia žmogų. Tik dar kartą patyręs tą pojūtį individas gali ramiai gyventi toliau. Su panašia situacija buvo susidūręs ir lietuvių rašytojas Česlovas Milošas. Gimtosios Kėdainių apylinkės, nepakartojami Nevėžio slėnio vaizdai, Vilniaus panorama paliko neišdildomą įspūdį, todėl nenuostabu, kad Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą palikęs Nobelio premijos laureatas visą gyvenimą jai jautė nostalgiją. Didelė jo kūrybos dalis buvo įkvėpta prisiminimų iš vaikystės ir jaunystės, praleistos gimtinėje. Tik po beveik 50 metų grįžęs į Lietuvą, Č. Milošas, žinoma, buvo sukrėstas visiškai pasikeitusių, sunykusių širdžiai brangių vietų. Tačiau nepaisant to, rašytojas buvo laimingas. Apsilankymas Lietuvoje jį įkvėpė kūrybai. Bene ryškiausia laimės akimirka perteikiama eilėraštyje „Lanka“: “Staiga pajutau: išnykstu ir raudu iš laimės.“, o tai tik įrodo, kad grįžimas atgal nuramina žmogaus sielą. Taigi galima teigti, kad kelionė laiku individui yra naujų jėgų ir įkvėpimo šaltinis.
