Ką gali juokas?

Kolegės Sandros Janušonienės atsiųstas 60 balų įvertintas VBE rašinys:

Ką gali juokas? 60

Juokas yra žmogaus emocijų raiška, kuri arba paženklina džiugias, arba padeda ištverti skaudžias gyvenimo akimirkas, įvykius, susidūrimą su absurdu. Pastaruoju atveju juokas labai dažnai atsiranda iš ironijos. Tačiau ar ironiška pasaulėvoka ir juokas gali padėti ištverti bukinančią kasdienybę? Ar juokas yra toks galingas, kad taptų savisaugos preimonę, kuomet žmogui tenka susidurti su nežmoniškomis sąlygomis?

Juokas, bukinančios kasdienybės akivaizdoje, kuomet rutina ir visa aplinka tarsi tik ir veda link beprotystės, padeda ištverti i iki tol, kol žmogus atranda savąją gyvenimo prasmę, savąjį santykį su pasauliu. Puikus to pavyzdys yra XX a. II pusės Lietuvos išeivijos rašytojas, sąmonės srauto metodo atstovas lietuvių literatūroje, Antano Škėmos,  moderniausias ir daugiausia dėmesio dėmesio sulaukęs romanas ,,Balta drobulė”. Romane pagrindinis veikėjas keltuvininkas ir poetas viename asmenyje, Antanas Garšva turi ištverti Sizifo akmens ridenimą į kalną primenantį  keltuvininko darbą diddžiausiame Niujorko viešbutyje. Be to, Garšva jaučiasi tarsi kaukas šeštojo dešimtmečio Niujorke, kuris geriausiai atspindi išsilaisvinimą iš kuklumo, ekonomiųkumo, pasaulio sižibėjimą naujomis, ryškiomis spalvomis. Na, o geriausiai tokią jo būseną perteikia “persodinto augalo” įvaizdis: “Esu persodintas akacijos krūmas. Mano šaknys čiulpia naujos žemės syvus. Vis dėlto, ironizuodamas beprotišką gyvenimo būdą, kuriame iš žmogaus reikalaujama neįmanomų dalykų,Antanas Garšva nepalūžo. Juokas padėjo išgyventi iki tol, kol atrado gyvenimo prasmę: patį gyvenimą,  pradėjo vertinti džiugias akimirkas.Taigi, ironiška pasaulėvoka, juokas suteikia stiprybės, kuomet rutina veda į pražūtį ir dar nėra atrasta gyvenimo prasmė.

Tačiau juokas padeda ne tik išgybventi žlugdančią rutiną, bet ir išlikti žmogumi, susiduriant su nužmoginimu.Ironija, ir jos kylantis juokas, padeda žmoguo išlikti žmogumi net ir nežmoniškomis sąlygomis, kuomet yra paniekinamas žmogaus orumas, garbė ir, apskritai, visi žmogiškieji idealai. Vienas iš geriausių pavyzdžių yra istorinės poetinės dramos ir modernios poezijos pradinkas, kuriam Antrojo pasaulinio karo metais teko patirti fašistinės koncentracijos stovyklos, arba lagerio ”mokyklą”. Savo patirtį Balys Sruoga įamžino atsiminimų knygoje “Dievų miškas”. Romane pasakotojas, kaip ir kiti kaliniai, diena iš ddienos susiduria su dehumanizacija, tradicinių vertybių paniekinimu. Tie, kas anksčiau buvo inteligentija, tapo paniekais vertais objektais: “Brrr… Vis dėlto¡ Kaip gi čia dabar. Poetas, lyrikas  – ir lavonus tampyk.” Vis dėlto, Sruoga sugebėjo išsaugoti žmoniškumą. Jam padėjo juokas ir ironija. Ironijos panaudojimą “Dievų miške” geriasiai atskleidžia Balio Sruogos žodžiai draugams, kodėl “Dievų miške” jis pasirinko ironišką pasakojimo būdą: ”Jeigu aš be ironijos būčiau rašęs, aš nebūčiau išgyvenęs. Ironija buvo tas skydas, kuriuo aaš prisidengiau nuo mirties pavojaus.” Tuo remiantis galima daryti išvadą, jog juokas gali padėti išlikti žmogumi net ir nežmoniškomis sąlygomis.

Juoką, kaip savisaugos priemonę nuo dehumanizacijos, suaugęs žmogus pasirenka pats. Tačiau vaikas, kurio pasaulėžiūra dar tik pradeda formuotis, nežmoniškomis sąlygomis prarastų tas dar tik besiformuojančias žmogiškąsias vertybes. Taigi, susidūrimo su totalitariniais rėžimais akivaizdoje, tik suaugęs, susiformavęs kaip asmenybė žmogus, gali apsisaugoti pats ir apsaugoti kitą nuo nužmogėjimo. Italų komiko ir režisieriaus filmas “Gyvenimas yra gražus” atskleidžia tėvo auką vardan to, kad sūnus neprarastų žmogiškumo, tikėjimo pasaulyje egzistuojančiu gėriu bei jo pasirinkto ginklo, juoką, galią. Kartu su sūnumi atsidūręs Aušvico koncentracijos stovykloje, pagrindinis filmo veikėjas Gvido pačiomis sunkiausiomis ir skaudžiausiomis gyvenimo akimirkomisjuokauja ir linksmina sūnų, vaivina, kad buvimas lageryje tėra linksmas žaidimas. Ir net vedamas sušaudyti, jis juokiasi ir vaidina linksmą kareivėlį, nes žino, esąs stebimas sūnaus, kuris tėvo elgesį tomis paskutinėmis gyvenimo akimirkomis prisimins visą gyvenimą. Taigi, net  totalitarinių rėžimų akivaizdoje juokas gali padėti apsaugoti trapų vaiko pasaulį.

Juoko galia yra ne mažesnė nei skausmo ir kitų neigiamų emocijų, su kuriomis žmogui tenka susidurti per gyvenimą. Kitaip tariant, juokas net ir skaudžiausiomis gyvenimo akimirkomis yra išsigelbėjimas nuo to kas žlugdo. Juk būtent ironija, juokas gali padėti žmogui išgyventi ir dvasiškai nepalūžti net ir tuomet, kai kasdieninė rutina atrodo sunaikins protines galias, o nežmoniškumas, nežmoniškas elgesys ir aplinka – žmogaus prigimtį, tikėjimą gėriu.