Ką gali juokas?

Kolegės Sandros Janušonienės atsiųstas 52 balais įvertintas VBE rašinys:

Ką gali juokas? 52

                             Juokas – tai išskirtinė žmonių savybė, juk ne veltui sakoma, kad žmogų nuo gyvulio iš juoko galima atskirti, todėl daugelyje kultūrų humoras, komedija užima ypatingą padėtį visuomenėje. Lietuvių kultūra – ne išimtis, o kadangi pasak žymaus lietuvių poeto, dramaturgo Justino Marcinkevičiaus, rašytojai yra nacionalinės kultūros sargai, tai pažvelgę į literatūros klodus galime pamatyti, kaip atsiskeidžia juoko galia lietuvių rašytojų kūriniuose. Taigi, ką žmogui suteikia gebėjimas pasijuokti?

Greičiausiai, pasaulyje nerastume nei vienos tautos, kurios nekamuotų jos saviti rūpesčiai ir problemos. Įvairių socialinių sluoksnių atstovai, tokie kaip dvasininkai, mokslininkai ir visuomeninkai pamokslauja, ką žmonės turėtų daryti, kad šias problemas išspręstų. Kita vertus, humoras leidžia kalbėti apie liūdnus visuomenės reiškinius, ydas pro juoko skraistę. Žymi lietuvių rašytoja, realizmo meno atstovė Žemaitė savo kūrinyje „Marti“ apie ikoniškąjį tinginį Vingių Joną rašo, kad jo burna kaip sėtuvė, nosis kaip agurkas, dantys pageltę, jis miega iki pietų ir yra sugretinamas su kiaulėmis, kurias jis gano. Šaržuojamas šio personažo ir hiperbolizuoti pagrindinės veikėjos Katrės uošvių būdo bruožai, tokia kaip nevalyvumas, girtuoklystė ir puikybė parodo kokią žalą, tiek dvasinę, tiek fizinę žmogui daro jo ydos, išvengiant didaktiško tono.

Ko gero, daugelis sutiktų su XIX a. vokiečių filosofo Frydricho Nyčės sentencija, kad išgyvena tik stipriausieji. Visiškai sutinku su šio filosofo mintimi. Svarbu pabrėžti, kad juokas gali suteikti dvasinės stiprybės pakelti pačius sunkiausius psichologinius ir fizinius išbandymus. Būtent tokiu būdu, prisidengus ironijos kauke, parašyta memuarinė buvusio Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio XX a. lietuvių dramaturgo Balio Sruogos knyga „Dievų miškas“. Knygoje aprašomi budeliai tampa didvyriais, šaunuoliais, o suįžūlėję kaliniai – „banditėliais“. Net kūrinio skyrių pavadinimai ironiški – „Barakinė kultūra“ ( žymi staigų Vokietijos kultūros nuopuolį iš baroko aukštumų į „barakų“ žemumas), „Klipatų klipatos“ (vos paeinantys, paliegę kaliniai buvo vadinami „klipatomis“). Toks pasakotojo požiūris į jo aplinkoje vykstančius žiaurumus padėjo išgyventi. Darome išvadą, kad juokas gali tapti žmogaus ginklu ir nepažeidžiamu skydu prieš nežmoniškas sąlygas.

Dažnai tenka susidurti su situacija, kai, anot lietuvių liaudies išminties, juokiasi puodas, kad katilas juodas. Argi žmogus, kuris negeba į save pažvelgti kritiškai neatrodo provincialiai? Su lietuvių provincialumu ir negebėjimu pasijuokti iš savęs kovoja šiuolaikinis dramaturgas, postmodernizmo atstovas Marius Ivaškevičius savo kūriniu „Madagaskaras“ už kurį, beje, buvo apdovanotas 2004 m. meniškiausio kūrinio apdovanojimu. Dramoje, pasitelkiant istorines asmenybes, tokias kaip Kazimieras Pakštas ir Salomėja Nėris dekonstruojamas Lietuvos mitas. Pakštas virsta Pokštu, o poetė Salomėja Nėris – Sale. J. Radvano kūrinyje „Radviliada“ bei Simono Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir –žemaičių“, lietuviai kildinami iš senovės romėnų ir rytų tautų, dramoje „Madagaskaras“ tokia lietuvių kilmė pašiepiama, pasakojama, kad lietuviai kilo iš mitinės Atlantidos, kuri pakėlusi lietuvybės nuskendo. Kūrinyje juokiamasi iš archetipinių lietuvių savybių, tokių kaip konservatyvumas. Protagonistas ariamo jaučių pjovimą vadinia „nepramatymu“. Taigi, autorironija padeda pažvelgti į save kritiškai, realistiškai.

Apibendrindamas galiu teigti, kad juokas turi didelę įtaką žmogaus gyvenimui, jis leidžia pažvelgti kitaip į niūrius visuomenės reiškinius, pasijuokti iš ydų, išverti neįsivaizduojamai sunkias sąlygas bei priartinti žmogų prie realistiško savęs vaizdavimo savikritikos pagalba. Gyvenimas gali būti pilkas ir nykus, bet laimei, kad žmogus, dėka savo prigimties, turi vieną galingiausių ginklų – juoką, kurio pagalba kasdienybė gali sušvisti naujomis spalvomis.