Kaip keičiasi inteligento vaidmuo visuomenėje?

Kolegės Sandros Janušonienės atsiųstas 67 balais įvertintas VBE rašinys:

Kaip keičiasi inteligento vaidmuo visuomenėje? 67

Nuo pat mūsų valstybės formavimosi pradžios visuomenėje egzistuoja tam tikra žmonių grupė, kuri aktyviau, drąsiau išreiškia bei pabrėžia savo pozicija nei kiti, geba analizuoti bei suvokti laikotarpio tendencijas. Ši, išskirtiniais gebėjimais pasižyminti visuomenės dalis įvairiais istorijos tarpsniais buvo pavyzdys likusiems visuomenės nariams. Permaininga istorija pasižyminti mūsų tauta puikiai atspindi kaip keitėsi inteligento portretas bei funkcijos visuomenėje atsižvelgiant į gyvenamojo meto aplinkybes. Bet koks inteligento portretas bei vaidmuo visuomenėje buvo skirtingomis istorijos epochomis? Kaip jis kito?

Bene pirmieji inteligentai, iškilę susiformavus mūsų valstybei – tai kunigaikščiai. Valdovai, kurių pagrindinė funkcija viduramžiais – teritorijos saugumas, buvo tarsi dievaičiai, turėję galimybę viešpatauti savo kunigaikštystėje bei veikti jos žmonių gyvenimus. Vieno iš jų – didingo valdovo, LDK didžiojo kunigaikščio Kęstučio portretą galima įžvelgti kunigo, XIX a. pab. – XX a. pradžios poeto, viename iš nedaugelio draminių kūrinių „Kęstučio mirtis“. Autorius šioje dramoje pateikė pagrindinį veikėją kaip išmintingą, tvirtą valdovą, mylintį tėvą bei už savo tautą atsakingą karo vadą. Suprasdamas, kokia grėsmė kilo valstybei, kai jos valdymas atiteko didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnui Jogailai – silpnam bei aplinkos įtakai pasiduodančiam valdovui, Kęstutis bandė susigrąžinti valstybės kontrolę į savo rankas ir taip užtikrinti pagrindinę tuo metu valdovo, inteligento funkciją – valstybės saugumą. Maironis remdamasis istorijos metraščiais savo kūrinyje suformavo aiškų viduramžių inteligento portretą, kuriame išryškino jo pagrindinę funkciją ir jos prasmę šiuo valstybės gyvavimo laikotarpiu.

Kitas, gana sudėtingas Lietuvos valstybingumo periodas iškėlė visiškai kitokį, neturtingo, bet visomis galiomis dirbančio tautai, inteligento portretą. Sunykus valstybės turtams ir didybei, vienintelis ramstis išlikti siekiančiai tautai liko kalba. Po 1863 – 1864 metų sukilimo, Rusijos imperijos caro valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis ir kitaip žlugdant tautą iškilo inteligentų karta, siekusių švietimu, žodžio ir knygos pagalba bei nuoširdžiu darbu priešintis okupantų valdymui. Šios kartos atstovas – tai gydytojas, XIX a. pab. – XX a. pradžios rašytojas, poetas Vincas Kudirka. „Tautiškos giesmės“ autorius aukodamas visas savo pastangas bei paskutines išgyvenimui būtinas lėšas užsienyje leido nelegalų laikraštį „Varpas“, kuriame praktiniais patarimais bandė padėti tautai. Vinco Kudirkos eilėraščiai „Labora!”, „Varpas“, išspausdinti jo redaguojamame laikraštyje skatino žmones sąžiningai dirbti, nepasiduoti silpnumui, taip priešintis ir išgyventi sudėtingus laikus. Išsekimo bei skurdžių gyvenimo sąlygų sukeltos ligos pražūdyto visuomenės veikėjo kūryba bei darbo tautai pavyzdys visuomet išliks inteligento idealas.

Išskirtinis yra ir XX a. antrosios pusės inteligentijos portretas bei vaidmuo visuomenėje. Sovietų Sąjungos sudėtyje esanti lietuvių tauta susigrąžinusi laisvę rinktis, kaip spausdinti lietuviškas knygas, deja, neiškovojo galimybės viešai reikšti savo minčių bei tautinių pažiūrų. Sovietų cenzūros aparatas žiauriai baudė visus bandančius mąstyti kitaip ar turėti savo nuomonę. Tarsi tam tikrą maišto forma lietuvių intelektualai – poetai bei prozininkai, įvaldė literatūrinį kūrybos stilių artimą Ezopo kalbai. Savo poziciją bei žinutę visuomenei autoriai perteikdavo užuominomis, kurios dėl savo daugiaprasmiškumo atrodė nepavojingos raudonojo pieštuko cenzūros filtrui. Tokio kūrėjo pavyzdys yra XX a. poetas, rašytojas Marcelijus Martinaitis. Jo eilių rinkinio „Kukučio baladės“ veikėjas – Kukutis, gebantis keisti formą, skrieti erdve ir laiku, skelbia ne tik tautiškumo bei laisvės idėjas, bet pašiepia ir sovietų valdžią. Net itin sudėtingomis sąlygomis sugebantis gudrumu ir išsilavinimo pagalba maištauti režimui, taip išreikšti savo pilietinę poziciją ir prisiimti atsakomybę už tautą žmogus yra šio laikotarpio aktyvus inteligentas ir net patriotas.

Visuomenės raida ir pokyčiai yra amžinas bei neišvengiamas procesas, bet kartu su ja kartu besiformuojantiems inteligentams visuomet bus svarbu saugoti bei šviesti savo tautą, išreikšti pilietinę poziciją bet kokiomis sąlygomis.