Žmogaus ir gamtos ryšys literatūroje
Mus supanti didingoji gamta sugeba sukelti didingų minčių ir poelgių. (Vokiečių rašytojas- J. V. Gėtė.) Nuo seniausių laikų gamta buvo labai svarbi žmogui. Žmogus gamtoje galėjo rasti tai, ko jam reikia – ramybę, harmoniją, grožį, paguodą bei panašius aspektus. Dažnai tik gamtoje žmogus jausdavosi laisvas ir pilnavertis, nes joje atrasdavo ir savo kūrybines galias, galėdavo suprasti savo mintis bei jausmus. Gamta žmogui suteikė kur kas daugiau nei jam gali atrodyti, todėl gamta literatūroje vaizduojama gana įvairiai. Šia aktualia tema rašė Antanas Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ ir Marius Katiliškis psichologiniame romane „Miškais ateina ruduo“. Taigi, kaip vaizduojamas žmogaus ir gamtos ryšys šiuose lietuvių literatūros Antanas Baranauskas- XIXa. antrosios pusės poetas, Seinų vyskupas, kalbininkas, romantizmo epochos rašytojas parašęs poemą „Anykščių šilelis“. „Anykščių šilelis“- romantinė poema, ginanti lietuvių kalbą, apžvelgianti Lietuvos gamtą ir istoriją. Pagrindinė kūrinio tema: miško santykis su lietuviu. Miškas įvardijamas kaip šventovė, teikianti malonumą, ugdanti dvasią, kūrybines galias bei žadinanti tyriausius jausmus. Poemoje susipina tėvynės ir žmogaus likimai. Miškas ir tėvynė išgyveno labai daug didybės ir nuosmukio, klestėjimo ir nykimo laikus. Autorius teigia, kad nuo pat miškinės senovės iki dabarties buvo idealizuojama Lietuvos gamta: snaudžiantys miškai, piliakalniai, šventieji ąžuolai. Šiam kūriniui būdinga dabarties ir praeities antitezė. Anot Antano Baranausko, nuo senų pagonybės laikų lietuviai garbinę mišką, jį tausoję : „Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta./Dėl to ir širdyje visos pajautos nutilsta ,/ Ramumu, tykumu, malda, dūšia dangun blėsta.“ Gamta buvo žmogaus nusiraminimo šaltinis, todėl didžiąją dalį savo gyvenimo žmogus praleisdavo miške. Gamta nutildydavo kasdieninius žmogaus rūpesčius, nerimą. Vėliau poemoje miškas iškyla lyg kokia galinga, globojanti, tautos būtį sauganti jėga. Autorius miškui dažniausia suteikia žmogiškąsias savybes. Galima teigti, jog „Anykščių šilelis“- romantinė poema, ginanti lietuvių kalbą, apžvelgianti Lietuvos gamtą ir istoriją. Kūrinyje labai svarbi gamta ir jos kuriamas ryšys su žmogumi.
Marius Katiliškis- XXa. vidurio katastrofų laikotarpio rašytojas, literatūros klasikas. Psichologiniame romane „Miškais ateina ruduo“- ypatingas dėmesys yra skiriamas egzistencinių problemų įprasminimui bei gamtos ir žmogaus santykiams. Romano protagonistas Tilius yra miškakirtys, laikinai prasisamdęs miško darbams. Kūrinio veiksmas vyksta miške, Melamedo girioje. Romanas prasideda miško kirtimu pavasarinio polaidžio metu bei pelkių sausinimu. Melamedo giria neatsiejamas Tiliaus gyvenimo aspektas. Autorius teigia, jog miško kirtimo epizodai atskleidžia ne tik žmonių susidūrimą su pirkliškomis suktybėmis, bet ir jų svajones, tikėjimą gražesne rytdiena. Gamtos gyvenimas glaudžiai susijęs su žmonių rūpesčiais ir darbais. Pelkės sausinimas, upės Vilkijos kasimas rodo ir žmonių norą pragyventi, ir kartu visos Lietuvos veržimąsi į naują, geresnį gyvenimą. Autorius plėtoja paralelę tarp nepriklausomos Lietuvos kaimo žmonių ir gamtos. Kūrinyje vaizduojama dviejų žmonių meilė-Telesforo Gelažiaus bei Agnės Gužaitės. Tilius užima labai svarbų vaidmenį jaunos merginos gyvenime. Agnė- graži, jauna, miškų dukra, kuri iš visos sielos myli Tilių. Jiedu savo susitikimus rengdavo girioje, kuri užėmė labai svarbų vaidmenį jų gyvenime. Tačiau jaunuolių meilė netruko ilgai. Į kaimą atsikrausčiusi jaunoji kaimo pienininkė Monika suvilioja Telesforą. Tiliaus ir Monikos romanas baigiamas tragiškai. Kaip ir minėjau kūrinyje vaizduojama metų laikų kaita. Romano atomazga ateina rudenį: „Tada užsidegė miškas“. Gaisro apimto miško vaizdai – paskutinis ir pats baisiausias miško kančios etapas. Pasibaigė gyvenimas lietuvio „miškų lanke“, išseko gamtiškasis jo laikas su „baigiančiais griūti senaisiais kaimais, lūžtančiais praamžinų medžių pavėsiuose“. Galima teigti, jog Mariaus Katiliškio psichologiniame romane „Miškais ateina ruduo“ “- ypatingas dėmesys yra skiriamas egzistencinių problemų įprasminimui bei gamtos ir žmogaus santykiams.
Apibendrinant galima teigti, jog gamtos ir žmogaus ryšiai yra aktualūs XXI amžiaus žmogui. Gamta simbolizuoja žmogaus dvasinę ramybę, globą, artumą, galybę. Norėčiau akcentuoti, jog gamta kiekvienam žmogui yra daugiau ar mažiau svarbi. Todėl gamtą reikia puoselėti, o ne ją niekinti.
kūriniuose?
