Sąžinės tema literatūroje
Kiekvienas žmogus savo gyvenime patiria reikšmingų, svarbių akimirkų, kurios blogai, blogų žmonių nėra, jie tik nepažįsta, nejaučia ar nenori atrasti savo sąžinės – vidinio, tikrojo savęs. Todėl neretai dažnas žmogus pasijaučia klydęs, o suklydus į doros kelią ir atveda sąžinė – vidinė žmogaus teisėja. Sąžinės tema aktuali ne tik gyvenime, bet ir kūryboje, kaip antai lietuvių literatūros rašytojų Jono Biliūno ir Juozo Apučio novelėse.
Jonas Biliūnas – XIX a. pabaigos, XX a. lietuvių pradžios rašytojas, realistas, lyrinės ir psichologinės prozos pradininkas, atskleidęs socialines ir moralines žmogaus problemas. Jo kūrybos centre vaizduojamas ne įvykis, o pats veikėjas, klystantis, kenčiantis, kamuojamas sąžinės, jį slegia vidiniai išgyvenimai, apmąstymai. Rašytojo novelėje ,,Vagis’’ vaizduojamas jaunas, tipiškas kaimietis Jokūbas, kuris yra bendruomenės vertinamas, ruošiasi kurti šeimą, savo vertės matu laiko kumelį. Vidinio nerimo vedamas Jokūbas naktį išeina į tvartą, kuriame atneša laimę ir prasmę gyvenimui, tačiau nereikia pamiršti, kad viso to pasiekti kartais neįmanoma be gyvenimo pamokų, klystkelių ir nuopuolių, kurie priverčia susimąstyti ir padeda atversti naują gyvenimo lapą. Suklysti, tai nereiškia elgtis aptinka vagį. Nenorėdamas patirti skriaudos, Jokūbas užmuša vagį gindamas save ir savo turtą. Atsitokėjęs Jokūbas supranta, kad pasielgė blogai – jį kamuoja sąžinė, kyla graužatis. Supratęs, ką padarė jis nuoširdžiai gailisi, tačiau kurį laiką neprisipažįsta, kamuojamas baimės prarasti savo šeimą, meilę, turtą. Nepaisant visko jis bijo ir visagalio Dievo, gailisi visą savo gyvenimą:„O vienok ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis…“ Kaltė dėl nužudymo ir negalėjimo prisipažinti teisėsaugai virsta nuolatine sąžinės – vidinės žmogaus teisėjos – graužatimi. Jokūbas pasirinkimo neturi, jis baudžia save moraliai ir kaip krikščionis, o skaitytojui leidžiama pasirinkti, ar smerkti Jokūbą dėl žmogžudystės, ar pateisinti jo poelgį. Taigi Jonas Biliūnas žmogų vaizduoja kaip sąžinės ramybės, santarvės su pačiu savimi trokštančią, krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujančia asmenybe.
Kitas Lietuvių rašytojas – Juozas Aputis, XX a. II pusės – XXI a. pradžios novelistas, įamžinęs savo kūryboje senojo kaimo griūtį, žmogaus moralinį nuopuolį, taip pat vadinamas ir moderniosios lyrinės psichologinės prozos kūrėju, kuris tesė Jono Biliūno tradiciją. Novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ vaizduojamas sovietmečio laikotarpiu nykstantis kaimas. Marazynas nori atsikratyti savo senu šunimi, tačiau pats to padaryti negali, nedrįsta ir paprašo jaunojo pienininko. J. Apučio novelėje svetimų užaugintas, be vertybių jaunasis pienininkas tai padaro lyg niekur nieko, vidury dienos, be jokios baimės ar graužaties. Liūdniausia ir tai, kad senieji kaimo gyventojai tam neužkerta kelio, nesustabdo nuo šūvio, o tai atskleidžia žmonių abejingumą, moralinių ir dvasinių vertybių nykimą. J. Aputis kalba apie prarastas vertybes, jam svarbu dorovės normos, visuomenę ima valdyti brutali jėga. Netoli ąžuolo trobelėje gyvenantis senis Vinculis pro langą regėjęs šūvį tampa sukrėstas, išsigąsta, tačiau kai pamato į jį žiūrinti asmenį žengia pro duris ir vaizduoja perdėtą pasitikėjimą savimi, tarsi gerėdamasis šūviu, nesmerkia tokio elgesio, tačiau jo akyse akivaizdžiai matoma baimė. Taigi autorius teigia, jog gyvenime, nyksta dorovinės krikščioniškosios vertybės, nejaučiamas sąžinės ir atsakomybės jausmas, viešpatauja jokių dorovinių skrupulų neturinti brutali jėga, o silpnieji pataikauja, slopindami savo jausmus, tarsi patys bijodami tapti aukomis.
Apibendrinant galima teigti, jog pats žmogus susikuria tokį gyvenimą, kokį nori turėti, eiti doros keliu ir mokytis iš savo klaidų, ar eiti neteisingu keliu, užmiršti dorovę, moralines vertybes ir valdyti pasaulį brutalumu, pykčiu, blogais darbais, nejaučiant sąžinės graužaties. Sąžinė yra pati svarbiausia mūsų, žmonių, teisėja, kuri atveda mus į doros kelią, priverčia susimąstyti, gailėtis dėl savo padarytų klaidų, nepasiduoti, jeigu mes to nuoširdžiai siekiame, pasikeisti ir tapti geresniais. Kiekvienas turi teisę klysti ir mokytis iš savo klaidų, nes tik klysdamas žmogus kartais gali atrasti tikrąjį savo kelią ir gyvenimo prasmę.
