Mokinio parašyta įžanga ir pirmoji dėstymo pastraipa. Įdomi Jūsų nuomonė.
Ko galima pasimokyti iš literatūros?
Praeitoje eroje, dar antikos laikais, išminčiai bylojo, jog knygos – tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimomis kartomis. Nors antikos laikai jau baigėsi, o visi išminčiai atgulė amžino miego, šios tendencijos aktualios iki šių dienų. Taigi, ko mus moko skirtingų epochų literatūra?
Ko mus moko baroko epochos literatūra?
XVII a. pirmoje pusėje į pasaulį „atkeliavo“ nauja kultūros epocha ir meno kryptis – Barokas. Skleisdama naujas tendencijas, epocha palietė ir to meto literatūrą. Žmogaus gyvenimo nepastovumas tapo pagrindiniu baroko literatūros motyvu, mokančiu žmones atsisakyti laikinų malonumų, sutelkti dėmesį į dvasines vertybes. Iškilusios naujos asmenybės, tokios kaip Ž. Liauksminas, profesorius A. Kojalavičius – Vijūnas, K. Sirvydas, garsino tiek lietuvių, tiek lenkų baroko epochos kultūrinį gyvenimą, tačiau didžiausi nuopelnai skiriami iškiliausiam Lietuvos baroko epochos poetui M. K. Sarbievijui. M. K. Sarbievijus kūryboje plėtojo baroko literatūrai būdingas temas (žmogaus menkystė, gyvenimo trapumas), tačiau iš Horacijaus buvo perėmęs prislopintą toną, polinkį į filosofinius apmąstymus. Poeto teigimu: „Populiari šlovė <…>/ Te nesilanko po mano stogu.“ Mėgstamiausiu baroko literatūros atstovo vaizdinys – ta pačia vertybių sistema pagrįstas „gyvenimas – teatras“. Pabrėždamas, kad visi gyvenime atliekame vaidmenis, jis moko tų vaidmenų nepervertinti, nesutapatinti su tikrąja žmogaus esybe, nes ji – dvasinis žmogaus pasaulis. Nors šiandienos žmogus linkęs perdėtai manyti apie savo padėtį visuomenėje, vis dėlto reikėtų nepervertinti savęs bei savo galimybių. Atsisakydamas laikinų dalykų žmogus kaupia dvasinius turtus, kurie nepavaldūs laiko tėkmei. Būtent to mus ir moko baroko epochos literatūra.
Julius, IV g kl.
