Kam žmonėms reikalingi mitai?
(J. Radvanas, Maironis, M. Ivaškevičius)
Prancūzų mąstytojas, absurdo filosofijos atstovas Alberas Kamiu yra užsiminęs: „Trojos karas vyks toli nuo mūšio lauko.“ Pasitelkdamas graikų mitologiją, Homero poemas, jis atskleidžia mito svarbą žmogui visais laikas. Sukurti mitai nepriklauso tik senovės žmogui, jie priklauso ir mums. Trojos karas, lyg kovos už vertybes archetipas, vyksta ir šiandien. Tad šiuo rašiniu norėčiau aptarti, kodėl žmogui buvo ir yra reikalingi mitai.
Kažkas gal sakytų, kad mitas yra tik fantazijos vaisius, niekaip nesusijęs su gyvenimo realybe, kad jis visai nereikalingas, kad svarbiausia apčiuopiamas gyvenimas, mokslas, kuris daugiausia gali pasakyti apie žmogų ar jo prigimtį. Tačiau net pats mokslas yra ištyręs pasąmonės, vaizduotės galią mūsų realybei. Jungo psichologiniai veikalai atskleidžia, kad viską, ką mes manome apie gyvenimą, visas savo elgesio priežastis ir tai, kokie mes esame, galime atrasti sapnuose, kurie yra pasąmonės, mūsų vaizduotė išraiška. Mitologija yra žmonių kūrybos, vaizduotės, pasąmonės vaisius, ji – kaip sapnai. Kartais atrodanti nesąmoninga, žiauri, ji slepia savyje archetipus, tiesas, idėjas, dėsnius. Žymus romantizmo atstovas Adomas Mickevičius yra pasakęs: „Tikėjimas, jausmas man sako daugiau nei akys mokslinčiaus ar stiklas“. Tad mitas yra gal net arčiau mūsų realybės, nei kartais gali atrodyti. Jį skaitydami galime suvokti daugiau nei vartydami kokį mokslinį žurnalą. Kitaip tariant, mitas yra reikalingas, jis apreiškia tiesą apie žmogų, jame slypi žmonijos patirtys, jų vertybinės sistemos.
Taigi, visų pirma, manau, kad mitai padeda suvokti gyvenimo tiesą, ir, ją suvokus, vertingiau, šviesiau gyventi, rinktis. Matyt, kiekvienam žmogui, ypač vakarietiškos, krikščioniškos kultūros atstovui, žinomas žydų mitas apie žmogaus nuopuolį Edeno sode. Adomas ir Ieva, sugundyti žalčio, šėtono, nepaklūsta Visagaliui Dievui ir paragauja vaisiaus nuo pažinimo medžio. Teologai šį nepaklusnumą įvardija kaip pasididžiavimo, nenuolankumo nuodėmę. Teisingasis Dievas mite ištremia Adomą ir Ievą iš rojaus, jie pasmerkiami kentėti, vargti, nepatirti pilnatvės. Panašumų galime atrasti ir senovės graikų mitologijoje. Mite „Prikaltasis Prometėjas“ pasakojama apie Prometėją, pavogusį iš dievų ugnį ir padovanojusį ją žmonėms. Ugnies perdavimas yra laikomas kultūrinio gyvenimo pradžia (taip pat, kaip ir žmogaus ištrėmimas iš rojaus), bet už šį nepaklusnumą dievams, Dzeusas Prometėją nuteisia amžinai kentėti – jis prikalamas prie uolos, o jo vidurius kasdien drasko maitvanagiai. Taigi, šie du, dviejų skirtingų, bet reikšmingų kultūrų mitai atskleidžia gyvenimo tiesą – nepaklusnumas, išdidumas yra žmogaus kančios esmė. Todėl, norėdami patirti mažiau skausmo, šviesiau gyventi, turime nuolat rinktis nuolankumą, paklusnumą Dievui, o ne išdidumą, tamsą.
Antra, mano nuomone, mituose slypi idealai, vertybės, kurie padeda žmogui silpnomis akimirkomis, jį drąsina. Ne tik graikų dainius Homeras apdainavo Achilą “Iliadoje”, bet ir lie tuvių renesanso poetas Jonas Radvanas apdainavo LDK karo etmoną Radvilą Rudąjį. Kūrinys „Radviliada“ yra laikomas LDK herojiniu epu, jame mitologizuojamas nepaprastas didvyris, herojus, kovojęs už Lietuvos laisvę ir garbę. Radvanas aprašo Radvilo Rudojo stiprybę, galybę, garbingus pasirinkimus – pavyzdžiui, nors ir bandė jį karalius Steponas Batoras atkalbėti nuo lemtingo mūšio, jis pasirinko kariauti, ir toliau būti ištikimas Lietuvai, tęsti LDK tradiciją, protėvių pradėtą darbą. Mirties akivaizdoj Radvila meldžiasi – tai reiškia, kad jis ne tik atsidavęs savo valstybei, tradicijai, žmonėms, bet ir Dievui. Jis yra nuolankus ir todėl be galo stiprus. Visi šie didingi karvedžio bruožai, jo vertybės gali tapti žmogui atrama sunkiu metu. Prisiminus idealaus žmogaus paveikslą, galime atrasti stiprybės tauriai, išmintingai gyventi. Mite slypinčios vertybės padeda žmogui tapti nugalėtoju net ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.
Apibendrinant, mitas padeda žmogui suvokti tiesą, gyventi pagal ją, jis padeda nugalėti sunkumus ir nepalūžti. Skaitydami mitus mes galime tapti stipresniais, žmogiškesniais, išmintingesniais. Tad nepailskime trokšti šių vidinių savybių, dėkokime savo protėviams už paliktus vaizduotės turtus, mokykimės iš mitų, perduokime juos ateinančioms kartoms, juos patys kurkime savo gyvenimais.
