Skaitomiausi įrašai

Kai kurie Lietuvos kultūros objektai nusipelnė UNESCO globos. Atskleiskite, kuo jie reikšmingi pasaulio kultūrai.

Lietuvių kalbos trumpalaikis (etapo) planas 7 klasei (Nr.1)

TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS

Autorius Regina Dilienė

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Regina Dilienė →

54 Comments on “Rašinių temos 2012 m. Ko tikimės?”

  1. Dar nebuvo temų apie darbą ir apie gyvenimo prasmę 🙂
    Nežinau, kolegos, kaip jūs, bet aš susiduriu su problema, kad mokiniai tiesiog nemoka protauti temomis, kurios turi būti išeitos pagal etikos / psichologijos / filosofijos programą. Susirinkau iš bibliotekos 8 skirtingus vadovėlius ir knygas ir bandome dabar darytis kažkokias santraukas. Bet kodėl toks darbas vėl užkrautas lituanistui???

  2. Man kažkodėl atrodo, kad šiemet temos gali būti siejamos su literatūra ir tautiškumu (pvz., patriotizmas lietuvių literatūroje, Tėvynė literatūroje ir pan.)… 🙂

  3. Manau, patriotizmą ir tautinę tapatybę pataupys kitiems metams :), be to, kažkokių tautiškumo aspektų jau yra buvę…
    O ko dar nebuvo?
    Nebuvo LAIMĖS temos :)))

  4. @Regina Dilienė
    Laimės temos ir nebus 😀 O mirties, pasiruošimo anapilin temos? Jos juk irgi galimos?..
    Juk mūsų gyvenimas žemėje- tik „vargana kelionė”, iš kurios išsilaisvinsime tik palikę šią „vargo karalystę”…

  5. Pagal testavimo teoriją, griežtai draudžiama egzamine reikalauti kalbėti apie mirtį.
    Bet juk mirties tema siejasi su gyvenimo prasmės klausimais. Mokydamiesi samprotauti šia tema, siejame Biliūno „Liūdnos pasakos” pasakotojo situaciją, J.Ivanauskaitės „Laišką iš kovos ir tylos lauko”, V.Franklio „Žmogus ieško prasmės”, Sruogos „Dievų mišką”, Bauby „Skafandras ir drugelis”, o viską pradedame nuo Hamleto klausimo „Būt ar nebūt” ir svarstymo, kada ir kodėl toks klausimas kyla, kodėl tiek Biliūnas, tiek Ivanauskaitė, tiek Bouby į jį atsakė „Būt!”, nors jų gyvenimas buvo jau suskaičiuotas, o Faustas net dviejuose gyvenimuose nerado akimirkos, vertos sustabdyti…

  6. Bet kai pagalvoji, visos egzistencinės ir vertybinės temos taip viena su kita susipynusios, kad sunku kurią nors išskirti… Juk čia ir išbandymai, ir stiprybė, ir pakilimai bei nuopoliai, ir visa kita…

  7. @Petras Gedvilas
    Na, kai vertybės susipynusios, galima bet kurią tokią temą „nuvairuoti” iki akistatos su mirtimi ir vertybių išgryninimo, o tada jau „prikabiname” seniai pasirašytą gabaliuką ar net diiidelį universalų gabalą :)))

  8. Kolegos, gal galėtume pasidalinti patirtimi, kaip jūs suplanavę kartojimo pamokas dvyliktokams? Aš dabar šešias pamokas kartojau rašinio struktūrą, argumentavimą, kultūrinės ir socialinės patirties pavyzdžius įterpėme į pastraipą, rašėme klasėje, namuose. Toliau griebsiuosi suvokimo – tema, problema, idėja, individualusis stilius, kalbinė raiška, esė ir straipsnio skirtumai …
    Kelblu sugalvoti samprotavimo rašinio temas. Dabar daviau rašyti rašinį pagal šias:
    Ar sunku tapti asmenybe?
    Populiarumas – tik trumpa šlovės akimirka

    Kokias temas siūlote dvyliktokams jūs? Gal galėtumėt pasidalinti patirtimi?

  9. Mes iš visokių etikos, psichologijos ir filosofijos vadovėlių išsirinkome SĄVOKAS, paskui pasidalijome, kas kokia sąvoka išsamiau domėsis, surinkome straipsnių ir protingų minčių, o dabar imame kurią nors protingą 🙂 mintį kaip rašinio pavadinimą ar pastraipos pirmąjį sakinį ir eidami per literatūros kūrinius žiūrime, kaip jie pakoreguotų, patikslintų tą iškeltąją idėją, kokių naujų jos aspektų atskleistų. Tada autorius ar kūrinius surašome ratuku ir jungiame linijomis, ant kurių užrašome tą jungiančiąją mintį – taip gauname gražų minčių voratinklį (autoriai ir kūriniai kiekvieno mokinio gali būti skirtingi). Labai skatinu jungti ištisas temas, tada galima panaudoti ir ankstesnių temų jau išnagrinėtus „voratinklius”. Tarkim, anksčiau nagrinėjome įsipareigojimo tėvynei temą ir, aišku, rėmėmės V.Kudirkos „Tautiška giesme”: „Tegul dirba tavo naudai ir žmonių gėrybei.” Dabar kalbėjome apie žmogaus gyvenimo prasmę (apie tai rašiau ankstesniame komentare) ir iškėlėme mintį, kad žmogaus gyvenimas – pats savaime vertingas, tai reiškia, kad žmogus neturi būti vertinamas tik pagal naudą visuomenei. Štai čia „Tautiškos giesmės” žodžiai nagrinėjami kaip ne visai teisingi, kaip susiaurinantys gyvenimo vertės supratimą (aišku, pridedam ir kontekstą) arba… išplečiantys „naudos” sampratą – nauda ne tik materialinės gėrybės, bet ir vertybių liudijimas visu savo gyvenimu.

  11. Aš irgi manau, kad reikia kartoti skaitytus kūrinius, žiūrint, kokios temos, vertybės susisiekia, kokiomis temomis rašant kokiais kūriniais galės remtis ( maniškiai interpretacijos nesiruošia rašyti, tai visą dėmesį skiriam saprotavimo rašiniams, pastraipoms).
    Panaudojau ir čia pasiūlytą „Vertybių lagaminų” idėją- tik su dvyliktokais jau nebėra laiko „žaisti”: susirašė kiekvienas į savo sąsiuvinį virš 30 vertybių,šalia prie kiekvienos rašomės/rašysime, kuriuose skaitytuose 11-12 kl. kūriniuose jos atsispindi… Bandau taip sistemint, nes maniškai labai silpni, tik keli stipresni.
    O teksto suvokimo praktikos daugiau reik.

  12. Savo nelabai stipriems mokiniams uždaviau pildyti išklotines, prieš tai turėjo padaryti reviziją savo popieriuose( ką turi patys rašę, ką rašėme kartu, teksto suvokimai ir pan.) . Tą išklotinę arba špargalkę sudaro tokios dalys :1. tema/sąvokos/teiginiai;2.autoriai;3.kūriniai;4.teksto suvokimo darbai,tinkantys temai;5.pastraipos arba rašiniai; pildo savarankiškai, bet kai ką pataisome kartu, dar pridedu įdomesnių teksto suvokimo užduočių,tekstų gabalėlių, iš kurių gal kokia mintimi gali pasinaudoti;aišku, jei prie temos rašo kūrinį, tai turi jį prisiminti, bent jau problemas, veikėjus ir t.t. taip bandom kartoti, rašom pastraipėles…pvz. :pirma tema- žmogus, tai, ko gero, plačiausia tema, siejome su asmenybės sąvoka, tada prisideda atsakomybė, pasirinkimasir t.t.

  13. Kartojimo pamokos.Visada dirbu paprastai ir aiškiai,kad būtų malonu ir įdomu ne tik man.Žinoma,mokiniai per ketverius metus(taip,1,2,3,4klasėse) turi sukaupę turtingų užrašų,įvairių įžvalgų,pastebėjimų.Aš pasakau kartojimo temą ar klausimą,jie ruošiasi,kalba,samprotauja arba teigia ir argumentuoja.Valdovo tema:Klaudijus,Jogaila,Skirgaila;dramatiška pasirinkimo situacija:Hamletas,Skirgaila;maištas ir nuolankumas:Antigonė,Kainas,Abelis,sūnus palaidūnas;siekių ir klaidų istorija:Skirgaila,Stardas,Skurdulis;Faustas;kaip neprarasti būties pagrindų(gamta teigia žmogui gyvenimo išmintį,žmogus ir gamta vientisa,nedaloma,nepažeisti gyvenimo ritmo,žemės žmogus yra bendruomeninis,jis neturi atskirų interesų,individualios reikšmės;K.Donelaitis ir R.Granauskas);kodėl žmonės turi būti sužeisti to jautrumo ir atjautos(J.Biliūnas,J.Aputis)?Tai va.Nereiškia,jog visi dirba,ir sekasi.Egzaminus laiko gerai.Žinoma,rašom ir pastraipas ar visą darbą.Sėkmės.

  16. Taip, apie laimę temų dar nebuvo. Kaip ir apie džiaugsmą…
    Taigi, ko tikimės, kokiom temom rytoj gali būti pasiūlyta pasamprotauti mūsų abiturientams?…

  17. Įdomu, kokios bus temos, bet neilgai lauksime…Ryt jau ir paaiškės. Gerai būtų, kad žmoniškai suformuluotų, kad netektų nusivilti. Aš tai kažkaip vis galvojau apie tėvynę, gal ką nors su emigracija…

  19. Gal bus apie tikslo siekimą ir Tėvynę… :). Linkiu visiems ramios nakties…

  23. Jei tiesa, samprotaujama šiomis temomis: 1. Pasiaukojimas ir šiandien yra prasmingas. 2. Ar gali pažinti save, nepažindamas pasaulio?

    Interpretacijai: Škėmos „Balta drobulė”, Šatrijos Raganos „Sename dvare” ir Venclovos eilėraštis.

  25. Aha, geros temos. Dabar rašo 47 maniškiai ir dar nuosavas vaikas. Palengvėjo. Ačiū, Petrai, už operatyvumą…

  26. Man antroji tema atrodo labai sukta…
    O pirmoji tema nepatinka, nes prašo kalbėti apie ŠIANDIEN… Įdomu, kelerių metų laikotarpis priklauso tai metaforinei šiandienai?

  27. Kai jau bus žinomos TIKROS temos, reikėtų surengti Miestelyje jų aptarimą ir sukurti vertinimo išklotines būsimiems VBE vertintojams. Labai vertinga būtų informacija iš pačių vaikų – ką ir kaip rašė, kuo ir kokiu aspektu rėmėsi.

  29. Visai geros temos, apie šiuos dalykus tikrai esame nemažai kalbėję, rašę… Žiūrint, kuria linkme mokinys pakreips, ypač antros kad nesupaprastintų…

  32. Na pamatysim netrukus, važiuoju taisyti mokyklinių nuo 15 val…

  34. Pritariu Reginai, antroji tema tikrai atrodo sukta, visada nelengvai, aki gretinami du dalykai.

  38. Mano sūnus rašė apie pažinimą. Jo bendraklasius labai sutrikdė pirmosios temos žodis „šiandien”. Na, o teksto suvokimas irgi nelengvas, juk Kukulo tekstai nėra jau taip lengvai įkandami. Daug dėmesio meninėms priemonėms, kažin, kaip seksis vaikams tinkamas atrinkti ir įvardinti.

  39. Kaip manote, keli galimi atsakymai į antros temos klausimą? Man išeina keturi, bet gal kurie nors savo esme yra vienodi?
    1. Gali pažinti save, tik jei pažįsti pasaulį.
    2. Gali pažinti save,nors nepažįsti pasaulio, nes savęs ir pasaulio pažinimas – du skirtingi dalykai.
    3. Negali pažinti savęs, nors ir pažįsti pasaulį (mokslininkai teigia, kad žmogus panaudoja tik 20 proc. savo smegenų galios, mes visi žinome, kam skirta ta galia – pasaulio pažinimui. Likę 80 proc. smegenų potencialios galios, mokslininkų nuomone, tikriausiai skirti savęs pažinimui…).
    4. Negali pažinti savęs, jei nepažįsti pasaulio.

  40. Kaip manote, ar mokinė gerai parašė rašinį? Būtų įdomi Jūsų nuomonė.

    Ar pasiaukojimas ir šiandien prasmingas?

    Pasiaukojimas. Tarp jaunimo šiais laikais kartais išgirstame raginimą pasiaukoti dėl draugų. Šis raginimas dažniausiai reiškia nepaklausyti tėvų, apleisti savo kasdienes pareigas ir visą laiką skirti linksmybėms su draugais. Suaugusieji labiau mėgsta pasiaukoti savo darbui. Jie ištisas dienas praleidžia darbovietėje, pamiršta bendravimą su artimais žmonėmis: šeima, vaikais… Tačiau ar taip save aukojantys žmonės jaučiasi laimingi? Ne. Laikui bėgant tai netenka prasmės. Juk pasiaukojimas prasmingas tik tada, kai siekiame ne savo asmeninės naudos, bet išliekančio džiaugsmo, apglėbiančio ne tik mus, bet ir daugelį žmonių. Tad koks pasiaukojimas yra prasmingas?
    Pasiaukojimas prasmingas, kai savo laimę aukojame dėl kitų laimės. Suprasti šį teiginį šiais laikais nėra lengva. Pažvelkime į Lietuvos visuomenę, politikus. Dauguma valstybės valdančiąsias pareigas užimančių žmonių yra pamiršę savo įsipareigojimus šaliai – siekti gerovės visai valstybei, tačiau pamindami „žemiau“ esančius žmones, visomis priemonėmis siekia savo laimės, dažniausiai materialinės. Pasiaukojimo sąvoka jų gyvenimuose išnyksta. Prisiminkime Aischilo „Prikaltąjį Prometėją“. Prometėjas, nepaklusdamas dievams, atneša žmonėms ugnį, suteikia galimybę vystytis kultūrai, tačiau dėl šio poelgio yra prikabinamas prie olos, o erelis kiekvieną dieną kapoja jo kepenis. Verta paminėti ir J. Biliūno „Laimės žiburį“. Daug drąsuolių kopė į kalną, norėdami paliesti žiburį ir padovanoti žmonėms laimę, tačiau, išgąsdinti šmėklų, virsdavo akmenimis ir nusirisdavo į apačią. Greitai šioje vietoje atsirado didžiulė akmenų krūva, o drąsuolių – maža, tačiau vis tik buvo vienas, dar turėjęs vilties. Jis užkopė į kalną, palietė žiburį ir išsklaidė laimės dulkes – žemyn nusirito paskutinis akmuo. Norėdami pasiaukoti prasmingai, turime suprasti, kas svarbiau – mūsų ar daugelio žmonių laimė, o tam reikia drąsos ir garbės jausmo.
    Pasiaukojimas prasmingas, kai aukojamės dėl savo šeimos. Toks pasiaukojimas „pažįstamas“ ir šiais laikais, juk dauguma lietuvių sako, kad šeima jų gyvenime užima svarbiausią vietą, tačiau tada kodėl Lietuva pirmauja išsiskyrusių žmonių skaičiumi? Galbūt trūksta gyvo pasiaukojimo ir valios? Prisiminkime Šatrijos Raganos apysaką „Sename dvare“. Mamatė jautėsi nesuprasta, nelaiminga, gyvendama su savo vyru, tačiau niekada sau neleido pamilti kito. Mamatė aukojo savo laimę dėl šeimos, dėl vaikų, niekam nesakė apie savo išgyvenimus, bet visada stengėsi dovanoti meilę savo artimiesiems. Pažvelkime, kiek daug vaikų šiais laikais gyvena globos namuose. Tėvai teisinasi, kad neturi sąlygų juos išlaikyti, neturi kuo maitinti. Kažkada buvo toks įvykis, kada, sudužus laivui, jūra į krantą išmetė motiną su kūdikiu. Jie neturėjo maisto, vaikas labai kankinosi, tad motina ėmė girdyti jį savo krauju. Netrukus žmonės rado kūdikį ir negyvą motiną. Reikia daug meilės ir valios, kad galėtumėme gyvai, o ne tik žodžiais, aukotis dėl brangiausio turto – šeimos.
    Pasiaukojimas prasmingas, kai aukojame savo gyvenimą Dievui. Toks pasiaukojimas atneša tikrąjį džiaugsmą ir mums, ir kitiems žmonėms. Šiais laikais šis teiginys turbūt skamba juokingai. Bažnyčios reikšmė dabar yra sumenkusi, iš jaunų žmonių, atradusių savo pašaukimą kunigystei ar vienuolystei, šaipomasi, tad dauguma išsigąsta ir pasirenka neklausyti Dievo valios, taip pasmerkdami save liūdesiui, tačiau išdrįsę ir paaukoję savo gyvenimą Dievui – atranda laimę. Biblijoje rašoma apie Mergelę Mariją. Jai, būnant dar visai jaunutei, apsireiškia angelas ir praneša, kad ji pradėsianti ir pagimdysianti sūnų, kurį turėsianti pavadinti Jėzumi. Marija išsigąsta, tačiau paklūsta Dievo valiai ir paaukoja savo gyvenimą Jam tarusi: „Štai aš, Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal tavo žodį.“ Paaukojusi savo jaunystę – šv. Marija pagimdo pasauliui Išganytoją, savo krauju nuplovusį žmones nuo nuodėmių. Viešpats palaimina Mariją ir suteikia jai tikrojo džiaugsmo. Šioje vietoje prisiminkime ir N. Kazanzakės knygoje „Dievo Neturtėlis“ aprašytąjį šv. Pranciškų Asyžietį, Jaunuolis, pralėbavęs savo jaunystę, išsiruošia į Kryžiaus žygį, kelyje išgirsta Viešpaties klausimą: „Pranciškau, kam tarnauji – tarnui ar karaliui?“ Netrukus jį aplanko ir Viešpaties kvietimas: „ Pranciškau, eik ir atstatyk mano namus, kurie, kaip matai, griūva.“ Jaunuolis, sukrėstas iki širdies gelmių, išdalina visą savo turtą vargšams, pats apsivelka skarmalais, pradeda vaikščioti po kaimus ir skelbti Evangeliją, aplink save suburia daugybę žmonių, įkuria pranciškonų ordiną, gyvenimo pabaigoje gauna stigmas, o po mirties paskelbiamas šventuoju. Viešpaties keliai nežinomi, todėl šių laikų žmogus neturėtų nuvertinti pasiaukojimo Dievui prasmės, nes juk tik Jis suteikia tikrąją laimę.
    Taigi, pasiaukojimas prasmingas, kai aukojamės dėl kitų žmonių laimės, kai aukojamės dėl šeimos, kai pasiaukojame priimdami Viešpaties valią, tačiau šių laikų žmogui pritrūksta meilės, drąsos, garbės, ryžto, valios aukotis prasmingai. Šiais laikais žmonės dažniausiai aukojasi dėl laikinų dalykų, neatnešančių tikrosios laimės nei žemėje, nei danguje, todėl beprasmių.

  41. @Sigita R.
    Yra keletas niuansų, kurie neleidžia rašinio įvertinti PUIKIAI (netiksli „Laimės žiburio interpretacija; trūksta argumentacijos, KODĖL prasminga pasiaukoti Dievui; rašinio pradžia formaliai kelia klausimą, į kurį įžangoje jau atsakyta), tačiau šiaip rašinys labai geras.

  42. Mano mokiniai tai sakė, kad labai sunkus buvo suvokimo testas, kad tokio klasėj dar nebuvom rašę, o rašinių temomis ir interpretacijomis yra patenkinti. Kaip bus, dar neaišku…

  43. Mes suvokimą jau ištaisėm. Mokyklinio jis nebuvo labai sunkus. Instrukcijos buvo labai greitai po egzamino pabaigos, tai kelias valandas pasėdėjom ir dalį darbo atlikom. Pirmadienį, antradienį bus rašiniai.

  44. Man valstybinio egzamino testas tikrai painus. Labai ilgas tekstas. Mokiniai testą vadina „kosminiu”.
    Sigitos pateiktame rašiny man kliūva įžanga, pats rašinys visai geras.

  45. Kaip manote, ar mokinė atsakė į rašinio temą ir ar jai pavyko parinkti tinkamus argumentus? Ačiū už išsakytą nuomonę.

    Ar gali pažinti save, nepažindamas pasaulio?

    Ko gero, kiekvienas žmogus iš prigimties trokšta pažinimo. Jau nuo kūdikystės smalsiai žvelgiame į mus supantį pasaulį, norime liesti, jausti, tyrinėti – pažinti. Tai atrodo natūralus ir įprastas procesas. Tačiau kaipgi vidinis pasaulis? Ar šis žmogų supančios aplinkos analizavimas padeda suprasti, kas esame ir ko norime? Neabejotinai, taip. Manau, jog tik išvysdamas platųjį pasaulį, ieškodamas savęs ir netoleruodamas vienišiaus gyvenimo būdo, žmogus atranda savąjį „aš“.
    Gyvendamas svetimoje šalyje ir neišvengiamai tapdamas jam ne artimos kultūros dalimi, žmogus įsisavina tikrąsias vertybes ir supranta, kas jam yra svarbiausia. Dažnai tik išvykę iš namų suprantame, kokie nepamainomi ir ypatingi jie yra, ilgimės ten likusių artimųjų, širdžiai mielų vietų. Tai puikiai iliustruoja 20a. lietuvių rašytojo A.Škėmos romanas „Balta drobulė“. Pagrindinis kūrinio veikėjas Antanas Garšva gyvena New York‘e, kur, dirbdamas liftininku, savo gyvenimą įvardija kaip beprasmį, ciklišką procesą. Lietuvis jaučiasi tarsi užprogramuotas robotas, įkalintas savo lifto celėje, nuolat važinėjantis aukštyn – žemyn. Antaną šildo tik malonūs prisiminimai apie gimtuosius namus, gražią gamtą, tėvus, pirmąją meilę Jonę – viską, kas liko anapus vandenyno, – Lietuvoje. Didžiausias niūriam gyvenimui prasmę teikiantis šaltinis vyrui tapo kūryba. Jis rašė sau, Elenai. Tai buvo atgaiva, viltis, vienintelis būdas išreikšti save. Galbūt, nesusidūręs su sunkia emigranto dalia Antanas Garšva nebūtų supratęs tikrosios tėvynės vertės, o kūryba netaptų jo gyvenimo varikliu. Taigi, išvykdamas į platųjį pasaulį ir palikdamas gimtuosius namus, žmogus išmoksta didžiųjų gyvenimo tiesų ir įvertina jam svarbiausius dalykus.
    Tačiau esama ir šventų vietų, į kurias žmonės vyksta siekdami atrasti save, medituoti, suprasti, ko nori, ar tiesiog pasisemti jėgų bei išminties. Manau, čia svarbu paminėti menininkę, ko gero, kiekvienam lietuviui įnešusią bent krislelį tikėjimo ir stiprybės – J. Ivanauskaitę. Ji buvo išvykusi į Tibeto vienuolyną pamąstyti apie savo tikslus ir polėkius, gyvenimo prasmę. Galbūt vėliau, sužinojus apie mirtiną ligą, tai jai suteikė jėgų nepalūžti, netgi toliau kurti, nenuvilti ja tikinčių žmonių ir likti tikru autoritetu. Kartais yra labai svarbu ištrūkti į „kitą“ pasaulį, pasisemti iš jo ramybės, tikėjimo, suprasti save.
    Galiausiai, tam, kad žmogus pripažintų savo klaidas ir patirtų laimę, jis negali būti vienišas, atsiskyręs nuo jį supančio pasaulio. Neretai atsiranda tokių, kurie tiki galį valdyti kitų gyvenimus, jaučiasi viršesni bei egzistuoja tik dėl savęs. Taip atsitiko ir rusų rašytojo F. Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ herojui Raskolnikovui. Nužudęs senę palūkininkę ir jos sesę, vaikinas jautėsi „apvalęs“ visuomenę, tačiau neilgai trukus prabilo sąžinė. Sutikta mergina Sonia pakeitė niūrų, negražų Raskolnikovo pasaulį. Įsižiebusi meilė privertė prisipažinti padarius nusikaltimą, o katorgoje praleistas laikas pamažu laisvino iš vidinių gniaužtų, įkvėpė gyvenimo džiaugsmo. Tad atsivėręs pasauliui (atskleisdamas tiesą ir pasidalinęs savo jausmais su kitu žmogumi) jaunuolis suprato savo poelgio blogį, atgailavo ir tapo laimingesnis. Vienišas, nepažinęs gyvenimo grožio žmogus niekuomet nematys gyvenimo prasmės, kasdienybė jam atrodys pilka ir bereikšmė. Kaip tik taip gyvena Merso – prancūzų filosofo, Nobelio premijos laureato A. Kamiu romano „Svetimas“ pagrindinis veikėjas. Tik būdamas kritinėje situacijoje, patekęs į kalėjimą dėl arabo nužudymo ir pasmerktas mirčiai, vyras visgi susimąsto apie gyvenimą, nori jį susigrąžinti. Taigi galime teigti, jog vienišas, nuo pasaulio atsiskyręs ir tik asmeniniais interesais besivadovaujantis žmogus, nepajus gyvenimo pilnatvės ir teikiamo džiaugsmo, nes nepažins savo vidaus.
    Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad gyvenimas yra gražus tada, kai esi gražus pats sau. Sakoma, laimingai gyventi nelengva… Ko gero, todėl, kad savęs pažinimo kelias yra gan ilgas ir keblus. Bet jei esi atviras pasauliui, nebijai ieškoti savęs ir dalintis kasdieniais džiaugsmais bei vargais su kitais žmonėmis, bus gerokai lengviau. Nesuprasdamas aplinkinių, nesuprasi savęs. Tad būkime atviri pasauliui – būkime atviri sau.

  46. Sigita, paskutinis rašinys puikus – aukščiausi balai už turinį.

  47. Kolegos, gal galite pagelbėti – ruošiame temų „išklotines”, tad gal galite pasakyti, ką, jūsų nuomone, vaikas galėjo parašyti, kad už temą gautų 2; 4; 6 taškus. Ypač svarbu suvokti žemiausių taškų ribas.
    Dar atkreipiau dėmesį, kad pernai tik aukščiausiems 8 taškams gauti reikėjo suvokti problemos esmę, bet ar tikrai? Juk 2013 m. egzamine samprotavimas privalės būti tik apie problemą/as.

  49. @Sigita R.
    Sigita, manau, tokių darbų nuvertinti neįmanoma. Be to, labai raštingi mokiniai. Maniškių problema kita – labai geras turinys ir … beraštystė. Susirinkau juodraščius, tai ir mintys puikios, ir analogijos panaudotos, ir epigrafai sukurti – viskas būtų puiku, bet tas neraštingumas kiša koją. Labai bijau, kad tokiu atveju bus nuvertintas ir turinys.
    Dar kartą visų labai prašau – parašykite, ką vaikas turėjo rašyti, kad gautų už turinį 2 tšk. iš 8 galimų. Mano mokiniai parašė daug geriau, tad dabar problemą su „išklotinėmis” turiu aš :))).

  50. Mano mokinė pasirinko antrąją temą. Gerbiamieji, kaip vertintumėte?
    Ar gali pažinti save, nepažindamas pasaulio?

    Žmogus yra mąstanti, klystanti būtybė. Jo gyvenimą turtina ne tik įvairūs įvykiai, susitikimai su žmonėmis, bet ir susipažinimas su kultūra. Kitaip tariant, žmogaus gyvenimą turtina įvairiausi pasaulio reiškiniai. Tačiau ar gali žmogus pažinti ir suprasti save, nepažindamas pasaulio? Juk pasaulio pažinimas praplečia žmogaus akiratį, padeda jam atrasti savo gyvenimo prasmę.
    Pasaulio pažinimas padeda žmogui suvokti gyvenimo reikšmę, atrasti savo tikslus. Vertėtų prisiminti Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“, kuriame pasakojama apie gyvenimo pašaukimo ieškantį jaunuolį Liudą Vasarį. Liudas Vasaris keliauja po Vilnių, žavisi nuostabia Lietuvos gamta, bendrauja su kunigais, moterimis, rašytojais. Tik pakeliavęs po pasaulį ir pabendravęs su įvairiais žmonėmis Liudas Vasaris suvokia, jog jo gyvenimo prasmė ir pašaukimas yra kūryba. Jaunuolis supranta, kad jis nori būti geras rašytojas. Taigi pasaulio pažinimas yra labai svarbus ir daro didelę įtaką norintiems suvokti savo norus, gyvenimo prasmę.
    Taip pat, pasaulio pažinimas yra svarbus norint suprasti gyvenimo vertybes, padarytas klaidas. Žmogui suvokti, apmąstyti savo klaidas dažnai padeda gyvenimas toli nuo artimųjų. Pavyzdžiui, Ričardo Bacho apysakoje „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ yra pasakojama apie žuvėdrą, ištremtą iš bendruomenės dėl taisyklių nesilaikymo. Žuvėdra mano, jog svarbiausia gyvenime yra laisvė ir aukštas skrydis. Tačiau tik ištremta ir pabendravusi su išmintingu mokytoju žuvėdra supranta, jog darnūs santykiai su artimaisiais yra taip pat labai svarbūs. Ji suvokia, kad elgėsi šiek tiek savanaudiškai ir neteisingai, nes nesilaikė bendruomenės taisyklių. Pokalbis su išmintingu žmogumi, gyvenimas svetimoje aplinkoje padeda žmogui suvokti tikrąsias gyvenimo vertybes bei blogus poelgius. Kitaip tariant, tai padeda pažinti save.
    Kita vertus, yra nusivylusių pasauliu ir sutrikusių žmonių, kurie mano, jog pasaulio pažinimas nėra būtinas norint pažinti save. Štai Viljamo Šekspyro dramoje „Hamletas“ princas Hamletas pasaulį vadina apleistu sodu, kuriame gausu blogio. O juk blogis nepadeda žmogui suvokti gyvenimo prasmę bei savo norus. Taip pat vertėtų prisiminti knygą „Gairės“, kurioje literatūrologė Viktorija Daujotytė kalbėdama apie dorą teigia, kad žmogui svarbiausia yra suprasti savo padarytas klaidas. Tačiau tam nėra būtina pažinti pasaulį. Pakanka ramiai apgalvoti savo mintis, poelgius. Nedorų, piktų minčių atradimas savyje padeda žmogui suprasti, koks jis yra, kokias klaidas daro ir kaip turėtų teisingai elgtis. Taigi yra žmonių, kurie nepasitiki pasauliu arba mano, jog savęs pažinimui pakanka rimtos savianalizės.
    Taigi, pasaulyje yra žmonių, kurie gali pažinti save nepažinę pasaulio ir kultūros. Savistaba, kontempliacija yra laikomi svarbiausiais reiškiniais, padedančiais žmonėms pažinti save. Štai Renė Dekartas yra pasakęs „Mąstau, vadinasi, esu.“ Tačiau aš manau, kad žmogui, norinčiam pažinti save, pasaulio pažinimas yra kone būtinas. Pasaulio, jo kultūros pažinimas ir bendravimas su įvairiais žmonėmis padeda daug lengviau pažinti save, atrasti savo gyvenimo prasmę. Anot Liutauro Degėsio, pasaulis ir jo kultūra padeda žmogui plėsti savo pasaulio ribas, pažinti save.

Komentarai Išjungti.