Justinas Marcinkevičius
LIETUVIŠKO ŽODŽIO KATEDRA
Ką dar būt_ galima pridėti prie Donelaičio šlovės prie jo d_dumo? O ar (be, _manoma) ……………………………. ką
pridėti?
Kai žiūrim į Stelmužės žuolą Puntuko akmenį arba į Nemuną kai galvoj_me apie šiuos gamtos gali_nus mums net į galvą neateina kad jie galėt būti didesni prašmatnesni iš toliau matomi. Jie dideli tiek kiek mes suvok_me jų
did_mą (…). (Iš, tikr_j_) ……………………………… mums juk nesvarbu ar didelė saulė svarbu kad ji yra kad ji apšvieč_
mūsų gyvenimą ir kad skirta ji – visiems. Tokia yra ir mūsų literatūros bei kalbos saulė – Kristijonas Donelaitis.
Štai stovi jis, žmonių apsuptas, Kristijonas, garbusis Tolmink_mio pastorius, ir kartu su baudžiauninkais būrais
stebi pavasarinį gamtos atbud_mą (…). Jis regi k_kvieną vabalėlį musel_ vorą ir bitę dal_vauja pavasarin_me
paukščių pasitarime kur sugieda liaupsę lakštingalai už jos kuklų aprėdą ir už dievišką balsą. Juk ir tarp žmonių lygiai
taip, m_sto poetas: štai v_žotas, būrišką skrandą užsivilk_s Krizas kalba ir elg_si (kur, kas) ………………………….
išmintingiau nei miestiškai išsipust_s ir poniškai pasip_t_s žioplys Diksas.
