Literatūra – būdas pažinti pasaulį ir save
Literatūra – tai vienas iš svarbiausių pažinimo būdų. Knygos atlieka ne tik estetinę, bet ir auklėjamąją funkciją. Skaitydami galime jausti ne tik malonumą ar atsipalaidavimą, bet ir sužinoti daug vertingų dalykų apie pasaulį ir save, rasti atsakymus į mus dominančius klausimus. Literatūra padeda praplėsti savo mąstymo įgūdžius, sklandžiau reikšti mintis, suprasti, kas mes esame iš tikrųjų. Kiekviena knyga, kurią pasirenkame skaityti, yra ypatinga, nes iš jos galima pasimokyti, sužinoti kažką naujo. Nors literatūra dažniausiai yra išgalvotas pasaulis, žmogui neretai ji padeda pažinti save ir pasaulį, padeda ieškant tikrojo savo „ aš “.
Kiekvienas žmogus skaitantis knygas, besidomintis literatūra, supranta, kad tai yra vienas iš vertingiausių dalykų, kuris gali padėti pažinti pasaulį ir save. Tuo abejoti negalima, nes grožinė kūryba yra lyg mūsų moralės pagrindas, kuris padeda suvokti, kokie esame iš tikrųjų, moko tinkamai elgtis, supažindina su pasauliu. Teigiama, kad knygą galima tapatinti su realiu gyvenimu, iš jos pasisemti žinių, lavinti vaizduotę. Knygos, įvairi literatūra, mus moko gyventi, pataria, gelbsti. Apie tai susimąstyti privertė XXa. pradžios realizmo atstovo Jono Biliūno novelės. Ypač jaudinanti novelė „Kliudžiau“ vaizduoja berniuką, kuris nušovė katytę, nekaltą, gležną būtybę. Tai buvo vienintelis jo šūvis, kuris lyg bumerangas įsirėžė pačiam berniukui tiesiai į širdį. Jis jautėsi blogai, berniuką griaužė sąžinė, jam dar ilgai spaudė širdį: „Tad, buvo vienintelis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…“ Ši novelė jaudina ir priverčia susimąstyti kiekvieną žmogų. To paties realisto novelėje „Ubagas“, atskleidžiamas vienišumas, skausmas dėl artimųjų išdavystės. Ubagas pirmą kartą prašo išmaldos. Tai jam sukelia daug jausmų. Sabaliūnas jaučiasi pažemintas, išduotas, bet tuo pačiu ir dėkingas vaikinui už supratingumą ir duotą duonos kąsnelį. Tačiau tas paimtas duonos kąsnelis buvo labai skaudus ir graudus. Daugeliui ši novelė žadina gailestį, užuojautą silpnam, skriaudžiamam, bejėgiui žmogui. Skaitydami šias noveles ar kitus kūrinus, kartu su veikėjais išgyvename įvairias situacijas, jų laimes ir nelaimes. Todėl galima teigti kad, knygos suteikia stiprybės mūsų asmeniniame gyvenime, moko mus nedaryti klaidų, o pasimokyti iš svetimų.
Kūryba turi didelę įtaką savęs pažinimo, apsisprendimo kelyje. Skaitydami įvairius kūrinius, knygas, kurių veikėjai blaškosi ieškodami savęs, neapsisprendžia, kuriuo keliu eiti, ką pasirinkti, mes tarytum patys įsijaučiame į jų vaidmenis, gyvename kartu su jais, bandome suprasti, kokie yra veikėjai, kas jiems geriausia, ir tuo pačiu padedame sau, savęs pažinimo kelyje. Pažindamas save, žmogus atranda savo tikrąjį gyvenimo pašaukimą. Pažinti save reiškia pažinti savo vidų, savo jausmus, norus, troškimus, baimes ir silpnybes. Apie tai susimąsčiau susipažinusi su XIXa. pabaigos – XXa. vidurio realizmo atstovo Vinco Mykolaičio – Putino romanu „Altorių šešėly“. Šis romanas atskleidžia individo vidinės brandos kelią. Laikomasi požiūrio, jog žmogus pažįsta save ir kitus pamažu, tačiau nuolatos, nes šis procesas trunka visą gyvenimą. Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris trokšta pažinti save, pasirinkti savo gyvenimo kelią, tačiau Liudo Vasario atveju, vietoj jo sprendžia tėvai. Sūnus mėgina tėvų sprendimą pritaikyti savo gyvenimui, tačiau kunigų seminarijoje vaikinas supranta, kad nejaučia pašaukimo ir negali dirbti be ypatingo Dievo pajautimo. Jį traukia kūryba, bet Liudas negali laisvai rašyti apie save, savo patyrimus, svajones, nes tai prieštarauja griežtam religinių dogmų ribojamam dvasininko gyvenimui. Kunigo ir poeto kelių nedermė verčia Liudą Vasarį išgyventi vidinę dramą: „Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas.“ Tik po daugelio metų Liudas Vasaris priima sprendimą pasitraukti iš kunigo luomo ir būti tikru poetu. Tokių svarbių sprendimų priėmimas reikalauja daug drąsos ir pastangų. Todėl besistengiantis, nuolat tobulėjanti žmogus suvokia savęs pažinimo svarbą ir pasirenka sau tinkamą ir mielą gyvenimo kelią.
„Visko, ko gyvenime išmokstame, išmokstame iš kitų žmonių ir iš knygų. Knygos – didelis gyvenimo papildinys.“ Literatūra mums duoda labai daug, daugiau negu mes galvojame. Iš jos išmokstame visko. Kuo daugiau skaitome, tuo labiau esame išprusę, išsiaiškiname savo pagrindines vertybes, sužinome daug įdomių ir naudingų dalykų apie save ir pasaulį. Egzistencialisto Vytauto Mačernio „Sonetuose“ lyrinis subjektas apmąstymais ieško atsakymų į egzistencinius klausimus, analizuoja tapatybę: „Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu / Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?“ Norint išsiaiškinti šią paslaptį reikia nevengti klystkelių, nes klystant ir maištaujant įgyjama patirties. Tačiau klajoklį lyrinį subjektą kankina nežinomybė, nerimas, nusivylimas savimi ir pasauliu. Susipažindami su pačia Vytauto Mačernio asmenybe, matome, kad jo pagrindinės vertybės yra šeima ir namai. Tai priverčia susimąstyti, kokios yra mūsų vertybės, kas mums yra svarbiausia gyvenime. Kaip Vanda Juknaitė yra pasakiusi: „Joks menas nesuteikia tiek informacijos apie žmogų kaip literatūra.“ Literatūra padeda pažinti ne tik save bet ir pasaulį. Iš knygų sužinome labai daug įdomių faktų apie įvykius senovėje, žmones, jų gyvenimą, papročius, kalbą, mastymą. Susipažįstame su viso pasaulio istorija, įdomiomis vietovėmis ir jų išskirtinumu. Galima teigti, kad literatūra kaip niekas kitas padeda suprasti pasaulį ir gyvenimą. Tai, ko ji moko, su kuo supažindina, yra neįkainojama.
Apibendrinant galima teigti, kad savęs pažinimo kelias yra labai sudėtingas, jame nemažai netikėtumų ir sunkumų. Tačiau stengiantis galima visko pasiekti. Pastangos, noras pažinti pasaulį ir save duoda vaisių. Tačiau reikia to norėti ir ieškoti būdų, kaip tai padaryti, o geriausias būdas yra literatūra, kurioje slypi visi atsakymai į mūsų klausimus. Neveltui G. F. yra pasakęs (sakė): „literatūros darbai ir uždarbis nesulyginami.“
Gintarė, IV g
p.s. klaidos netaisytos
