Vienuoliktoko rašinys (klaidos netaisytos).
Kodėl žmogui svarbi tėvynė?
Homeras savo poemose dažnai pasakoja apie Achilą. Jis turėjo galimybę pasirinkti, kokio gyvenimo nori: ilgo ir paprasto, kai gyvenimo vardas išnyksta jau po šimto metų, ar bet šlovingo, kai vardas skambės iki pasaulio galo. Kaip ir Achilo, taip ir kiekvieno žmogaus gyvenimas yra persmelktas įvairiausio pobūdžio dilemomis. Tačiau aktualiausios XXI – ojo amžiaus dilemos priežastis yra tėvynė. Pasilikti joje ir gyventi eilinį, rutinos kupiną gyvenimą ar laimės ir materialinės gerovės ieškoti užsienyje? Jaunimas dažniausiai renkasi lengvesnį kelią – emigraciją, todėl ekonomiškai silpnesnės šalys patiria protų nutekėjimą. Tačiau yra ir tokia visuomenės dalis, kuri tėvynės žemės nekeistų net į legendomis apipinto Eldorado miesto turtus. Taigi, kokią įtaką žmogaus gyvenime daro tėvynė?
Tėvynė suformuoja individo tautinę tapatybę. Tėvynės dėka žmogus įgauna pagrindines vertybes: gimtąją kalbą, tautinį identitetą ir papročius. Žmogus gyvendamas tėvynėje gali pajusti gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą. Apie tai privertė susimąstyti humanisto, kontrreformato M. Daukšos kūrinys „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Autorius, matydamas lietuvių kaip tautos išnykimo grėsmę, šį kūrinį parašo lenkų kalba daugiausiai šį veikalą adresuodamas lenkiškai kalbantiems Lietuvos bajorams – įtakingiausiems ir labiausiai sulenkėjusiems to meto luomo atstovams. M. Daukša įvardija tris tautos kertinius akmenis: teritoriją, kalbą ir papročius. Be šių vertybių kiekviena pasaulio tauta patirtų neišvengiamą asimiliaciją. Tėvynė formuoja individo tautinę savimonę, įskiepija tautos papročius bei suteikia pagrindą asmenybės formavimuisi.
Tėvynė skatina rašytojų kūrybą. Valstybė, patirdama nelaisvę ir priespaudą, neretai tampa revoliucinių eilėraščių ir kitokio žanro kūrinių mūza. Rašytojų sąmonėje pabunda patriotizmas, tautinis sąmoningumas bei laisvės troškimas. Perfrazavus, suveikia „uždraustojo vaisiaus“ principas. Norėdami išlieti savo jausmus rašytojai į rankas ima revoliucinių idėjų motiną – plunksną. Apie tokį Rusijos priespaudos žlugdomą lietuvių tautos gyvenimą pasakojo Romantizmo epochos autorius, poetas Jonas Mačiulis – Maironis savo poezijos rinkinyje „Pavasario balsai“. Dėl spaudos draudimo, įvesto po 1863 – 1864m. sukilimo, Maironis savo revoliucinės tautinio atbudimo idėjas tapatina su gamtos motyvais. Pavasaris jo kūryboje reiškė revoliuciją. Giria buvo gretinama su galinga lietuvių tauta, o neužtvenkiamos upės tėkmė – su neišvengiamu sukilimu prieš carinės Rusijos valdžią Vadinasi, tautos, patirdamos svetimų tautų (šiuo atveju Rusijos) ekspansiją, sukelia revoliucines ir patriotines idėjas poetų širdyse. Tauta, patekusi į nelaisvę, sukuria geras sąlygas naujiems kūriniams ir eilėraščiams gimti.
Priverstinė gimtojo krašto netektis žmogui yra kančia. Kiekvienas žmogus savotiškai prisiriša prie savo gimtojo krašto. Pažįstama aplinka, supantys žmonės sukelia didelį komfortą ir prisirišimą. Prievarta visko netekus, kiekvienas žmogus patiria ilgesį bei agoniją. Apie tai privertė susimąstyti Lietuvos poeto, lenkų literatūros klasiko A. Mickevičiaus parašyta poezija. Didelę įtaką jo kūrybai darė Romantizmo epocha. Jausmai, ilgesys, meilė, žmonių tarpusavio sąryšis – pagrindinė A. Mickevičiaus poezijos tematika. Viename iš savo eilėraščių „Akermano stepės“ autorius įspūdingai perteikė tėvynės ilgesį ir skausmą:“… Įsiklausau tyloj… Išgirst ausis galėtų balsus iš Lietuvos./ Važiuokim, nieks nešaukia.“ Dabar gyvendami laisvoje tėvynėje mes nesuprantame, kaip sunku būtų prievarta ją palikti. Kiek skausmo ir kančių tektų patirti, kalbant svetima kalba, gyvenant pagal svetimas tradicijas ar religiją. Tėvynė daro didelę įtaką žmogaus gyvenime. Tėvynė padeda suformuoti individo asmenybės bruožus. Gyvendamas tėvynėje, žmogus įsisavina tautos papročius, išmoksta gimtosios kalbos, formuoja savo tautinį identitetą. Taip pat okupuota tėvynė tampa poetų ir kitų rašytojų kūrybos mūza. Tėvynės netektis sukelia daug skausmo ir agonijos, ištremtas žmogus negali jaustis pilnavertiška asmenybe, negali jaustis laimingas. O gyventi nejaučiant gyvenimo pilnatvės, reiškia tiesiog beprasmę egzistenciją.
Saulius K., III g kl.
