Kolegė Jolanta Laurinaitienė dalijasi mokinės bandomuoju rašiniu:
Gal kuris nors iš kolegų ras laiko pasakyti savo nuomonę…
Kodėl tik susidūręs su kitu pažįsti save?
Dažnai kiti žmonės yra mūsų pačių sielos veidrodžiai. Jų klaidose matome savo asmenybės trūkumus, todėl kai kurie iš mūsų tuos trūkumus stengiasi pakeisti privalumais, o kai kurie tiesiog plaukia pasroviui. Kyla klausimas: ar kitas žmogus gali paskatinti pakeisti ne tik gyvenimo įpročius, bet ir būdo ypatybes? Ir ar susidūrimas su visiškai kitokia persona gali padėti pažinti save?
Žmonės nuo seno tvirtina, jog asmenys, pradėję gyventi kartu, supanašėja, tampa tarsi neišskiriamu tandemu. Bet ar gali būti, jog supanašėja ne tiek jų gyvenimo įpročiai, bet greičiau charakterio ypatybės. Manau, kad taip nutinka gana dažnai. Itin ryškus asmenybių supanašėjimas atskleidžiamas Algimanto Puipos režisuotame filme ,,Miegančių drugelių tvirtovė“, pastatytame pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną tokiu pat pavadinimu. Pagrindinė filmo veikėja Monika, išduota vyro, pasijunta be galo prislėgta ir bejėgė gyventi toliau, tačiau netrukus suvokia, jog tik pati gali sau padėti nepasiduoti gresiančiai depresijai. Ji nusprendžia priimti į savo namus tris iš užsienio grįžusias prostitutes. Ir iš tiesų jos sprendimą, iš pažiūros prisidaryti sau dar daugiau bėdų, vertinu teigiamai. Padėdama ir besirūpindama merginomis, Monika greičiau užmiršo savo problemas, taip pat geriau pažino save. Ji suprato, kad visą savo gyvenimą buvo per daug nuolaidi aplinkiniams, o išklausydama karčių, retkarčiais itin skaudžių merginų patirties istorijų suvokė, kad kartais geriau būti drąsiai akiplėšai nei nuolankiai avelei. Šis filmas – vienas iš ryškiausių mano atmintyje įstrigusių pavyzdžių apie tai, kaip žmonės supanašėja ir kituose atpažįsta save. Kita vertus, tokiame žmonių supanašėjime, galima įžvelgti daugiau minusų negu pliusų, tačiau tai dar priklauso ir nuo aplinkybių: vaiko, kuris stropiai mokėsi, o susiradęs naujų draugų pradėjo rūkyti, elgesį visi vertinsime neigiamai, o anksčiau minėto filmo herojės Monikos pasikeitimą, tikriausiai visi sutiks, laikysime tvirtu žingsniu jos pačios geresnės ateities link. Tik susidūręs su kitu, žmogus geriau pažins save patį, nes kitas bus pastarojo sielos veidrodis, o praleidžiant daug laiko su nepažįstamaisiais galima mokytis iš jų praeities klaidų, stengtis jų nepakartoti, nejučia keisti savo būdą, įpročius.
Kartais savęs pažinimas priklauso ne nuo daug laiko praleisto su kitais, o nuo trumpų, bet gilią žymę paliekančių mūsų pasąmonėje akimirkų. Manau, dažnas paliudytų, jog tam tikrus būdo bruožus savyje pakeitė atsitikus kokiam nors netikėtam įvykiui, kurį prisimena ilgai. Tokia situacija gana aiškiai atskleidžiama ekspresionisto, kūrusio XX a. pirmojoje pusėje, Jurgio Savickio novelėje „Vagis“, kurioje detaliai aprašomi pagrindinio veikėjo berniuko jausmai ir išgyvenimai, kai jo tėvas sugauna, pririša ir kankina vagį. Skaitydama šį kūrinį, nė akimirkos nebuvau sudvejojusi dėl to, jog berniukui vagies gaila, ypač todėl, kad vaikas vagį vaizdavosi tarsi kankinamą Jėzų Kristų, tokia savo vizija skaitytojų vaizduotėje sukurdamas daug gailesčio sukeliantį paveikslą. Ir vis tik neilgai trukus jis nusprendė nusikaltusį nenaudėlį paleisti laisvėn, duoti jam šansą pasitaisyti. Kaip šį berniuko poelgį galima sieti su savęs pažinimu? Manau, jog pasielgdamas būtent taip, jis pažino savo gailestingąją, galbūt iš dalies didvyrišką pusę. Kita vertus, jis galėjo nesikišti ir taip neužsitraukti savo tėvo rūstybės. Bet tik susidūręs su įspūdingos išvaizdos nusikaltėliu, suprato, kad gali kažką pakeisti, ir tas pasikeitimas žmogui, kuris tikriausiai visų mūsų akimis yra nepataisomas niekšas, suteiks dar vieną šansą pasitaisyti. Šį berniuko poelgį vertinu teigiamai visomis prasmėmis –susidūrimas su vagimi ne tik padėjo vaikui suprasti, jog jame slypi gailestingumas, bet ir nejučia vadovaudamasis krikščioniškomis moralės normomis jis suteikė žmogui galimybę pakeisti savo ateitį. Vargu, ar pati būčiau pasielgusi taip pat, manau, baimė susipykti su tėvu būtų nugalėjusi mane greičiau nei didvyriškumas, todėl šią situaciją galiu vertinti tik iš šalies, jokiu būdu netapatindama su savimi, tik žavėdamasi berniuko drąsa. Taigi, atrodo, kad dažnai save pažįstame tik ties sunkaus apsisprendimo riba, kai turime galimybę rinktis – padėti kitam ar paisyti savo interesų ir palikti sutiktą žmogų likimo valiai.
Taigi, dažnai tik susidūrę su kitu pažįstame save, nes galėdami iš šalies vertinti kitų klaidas, mokomės iš jų, gyvendami su žmonėmis ilgiau, mokomės jų patirtį pritaikyti savo gyvenime, o geros ar blogos būdo savybės, nori ar nenori, persiduoda mums patiems. Dar dažniau save pažįstame tik susidūrę su būtinybe apsispręsti, kai nuo mūsų poelgių priklauso kitų likimas, nes tik tada atsiskleidžia mūsų pačių drąsa ar netikėtas didvyriškumas. (664 ž.)
