Kodėl tik susidūręs su kitu pažįsti save?

 Būtų malonu išgirsti jūsų nuomonę…

Kodėl tik susidūręs su kitu pažįsti save?

Žmogus visą gyvenimą ieško savęs, formuoja savo asmenybę ir pasaulėjautą, nepaliaujamai keičiasi. Šią vidinę kaitą lemia daugybė veiksnių: perskaitytos knygos, matyti filmai, patirti sukrėtimai ir, svarbiausia, sutikti žmonės. Juk nenuginčijama, kad vienas svarbiausių dalykų gyvenime yra bendravimas. To beveik neįmanoma išvengti, tai natūralu ir reikalinga. Kiekvienas žmogus, kurį įsileidžiame į savo gyvenimą, palieka tam tikrą pėdsaką, nepastebimai mus pakeičia. Mes mokomės vieni iš kitų, regėdami ir įvertindami padarytas klaidas, semiamės įkvėpimo iš asmenybių, kurios mus žavi, įsitraukiame į įvairias visuomenines veiklas, ir visa tai padeda kurti savo pačių gyvenimus, suvokti, kas mums yra svarbiausia ir pažinti save.

Vienas reikšmingiausių žmonių, su kuriuo susiduriame ir iš kurio ypač daug išmokstame, yra motina. Ji pirmoji supažindina mus su pasauliu ir, nuolat stebėdami ją vaikystėje, klausydami jos paliepimų, susikuriame teisingo elgesio modelį, kurį neretai stengiamės pritaikyti vėlesniame savo gyvenime. Originalų ir ryškų motinos, pastūmėjusios savo vaiką tam tikru gyvenimo keliu, portretą sukūrė XX amžiaus amerikiečių rašytojas Michaelas Cunninghamas savo romane „Tos valandos“. Knygoje susipynę trijų moterų – XX amžiaus britų rašytojos Virdžinijos Vulf ir dviejų eilinių amerikiečių Klarisos Von bei Loros Braun – likimai. Pastaroji, augindama trejų metukų sūnų Ričį, jautri, dievinanti knygas moteris, jaučiasi negalinti prisitaikyti prie aplinkos, į kurią pateko, nepajėgi tinkamai išauklėti savo vaiko ir lengvai, kaip kitos namų šeimininkės, susidoroti su buities rūpesčiais. Sunkiausiomis akimirkomis Lora svarsto apie savižudybę, tačiau jai pritrūksta drąsos pakelti prieš save ranką, todėl ji paprasčiausiai pabėga, palikusi savo šeimą. Suaugęs jos sūnus, negalintis pamiršti prarastos motinos, pradeda rašyti apie ją poeziją ir palaipsniui tampa garsiu poetu. Taigi akivaizdu, kad mums brangūs, artimi žmonės ypač įtakoja mūsų gyvenimus ir padeda atrasti savyje šį tą naujo.

Kartais nauji žmonės mums reikalingi tam, kad grąžintų gyvenimo džiaugsmą, suteiktų naujų vilčių ir galbūt padėtų mums pasikeisti į gerąją pusę. Tokius žmones dažnai sutinkame netikėtai, tarsi netyčia. Atsitiktinio, bet labai reikšmingo dviejų žmonių susidūrimo pavyzdys aprašomas XIX-XX amžiaus vokiečių intelektualiosios prozos meistro, Nobelio literatūrinės premijos laureato, Hermano Hesės romane „Stepių Vilkas“. Į niūraus ir nusivylusio pagrindinio veikėjo Hario Halerio gyvenimą staiga įsiveržia švytinti, jauna, optimistiška gražuolė Hermina. Hariui Haleriui toji mergina atrodo lyg esanti iš kito pasaulio, kur gyventi lengva ir gera, ir jis leidžiasi su Hermina į naujos tikrovės, tokios svetimos tyliajam ir baugščiajam Stepių Vilkui, paieškas. Herminos dėka Haris Haleris vėl patiria tikrąją laimę, įgauna naujų jėgų gyventi toliau ir yra pasiryžęs išmokti juoktis. Taigi, be Herminos įsikišimo Haris Haleris galbūt niekuomet nebūtų pažinęs šios savo pusės ir būtų toliau skendėjęs vienatvės ir tamsos kupiname pasaulyje.

Be abejo, esama ir tokių žmonių, su kuriais susidurti trokštame patys, nes jie mums atrodo ypatingi, žavūs,  kupini mus masinančių savybių. Na, o gyvenimas dažnai pateikia staigmenų ir kartais noras sutikti vieną ar kitą žmogų išsipildo. Taip nutinka ir Jurgio Savickio, XX amžiaus lietuvių prozininko-ekspresionisto, novelėje „Vagis“. Vaikas, drožinėjantis lentelę ir besiklausantis pasakojimų apie plėšikus, pradeda svajoti, kaip būtų puiku kada nors iš tiesų sutikti vagį. Ir tai įvyksta! Vagys pavagia tetės arklį. Vienas jų būna sučiuptas ir pririštas gryčioje. Vaikas nepraleidžia progos pasižiūrėti į vagį ir išvysta, kaip smarkiai tėtis jį muša. Tuomet jo širdį kažkas tarsi žnyplėmis suspaudžia, jam pasidaro labai gaila vagies ir berniukas ryžtasi jį išlaisvinti. Paleidęs vagį jis pajunta keistą, nuostabų pasikeitimą savo viduje – jis tampa įrašytas žmonių tarpan, jaučiasi lyg didvyris. Vadinasi, kartais ne be reikalo trokštame sutikti vieną ar kitą žmogų, kartais tai tiesiog būtina, kad mumyse įvyktų svarbus pasikeitimas.

Taigi, per savo gyvenimą sutikdami kuo daugiau skirtingų žmonių, patys pamažu tampame turtingesnėmis ir gilesnėmis asmenybėmis, sukaupiame daugiau patirties. Juk veikiausiai niekuomet nesuprastume, kaip norime nugyventi savo gyvenimą ir kuo trokštame tapti, jeigu nežinotume, kaip gyvena kiti žmonės, kokiomis vertybėmis vadovaujasi, ko siekia. Tad apibendrinant galima teigti, kad kiekvienas susidūrimas su nauju žmogumi – tai tarsi laiptelis savęs pažinimo link; tik per kitus žmones surandame savąjį kelią.