Kas žmogui teikia ramybę?

Kolegė Rima Krikščiūnienė dalijasi egzamino darbu, įvertintu 86 balais:

Kas žmogui teikia ramybę?

Daugelyje simbolisto M.K.Čiurlionio  paveikslų  yra vaizduojama maristinė tematika. Jūra yra lyginama su žmogaus gyvenimu, kuris vieną dieną gali būti ramus, o kitą – audringas. O plaukiojantis laivas – tai pats individas, kuris priklausomas nuo beribio vandenyno, ir gali būti arba blaškomas arba besidžiaugiantis ramuma. Likimas žmogų apdovanoja ne tik gerais momentais, bet ir skaudžiais. Tačiau kur žmogus atranda tikrąją vidinę ramybę?

Visų pirma, darbas žmogui teikia ne tik materialinę naudą, bet ir padeda kovoti su moralinėmis nuoskaudomis, pamiršti bėdas. Nuo seno yra kalbama apie darbo naudą ir prasmę. Lietuvai kenčiant polonizaciją, rusinimo laikotarpį, okupaciją, nuolat teko kovoti už gimtojo žodžio išsaugojimą. Inteligentija švietėjišku darbu užtikrino kalbos ir kultūros išlikimą ir suteikė dvasinę ramybę ne tik sau, bet ir benykstančiai tautai. M. Valančius  ir knygnešiai, nepabijoję griežtos sistemos, gabeno knygas ir taip įdėjo didelį indėlį į kalbos išsaugojimą. Tačiau jau nuo seno yra žinoma, kad lietuviai garsėja ne tik savo kultūriniais pasiekimais, bet ir žemdirbio dvasia, kuri akcentoja, jog visais laikais tauta pasižymėjo darbštumu.  Darbas garantavo ne tik stabilesnį finansinį gyvenimą, bet ir asmeninį tobulėjimą, dvasinę naudą. XIXa. Neoromantizmo atstovas Juozas Tumas – Vaižgantas savo kūryboje norėjo atskleisti tautiškumo prasmę, parodyti kaimo kultūrą bei ieškojo „deimančiukų“, kurie pasižymėjo išskirtinėmis būdo savybėmis. Vienas iš tokių buvo ir apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ aprašytas Mykoliukas. Pagrindinis herojus gyvena pas savo brolį ir yra visiškai priklausomas nuo jo šeimos. Nuolankus charakteris neleido priešintis ir vertė vyrą paklusti įsakymams: „Mykoliuk šen, Mykoliuk ten“. Jis buvo labai darbštus ir dirbo „už du“, o gal net „už tris“. Monotonišką kasdienybę pakeitė Severiutė, kuri Mykolui sužadino taurius jausmus. Šie jausmai vertė pagrindinį herojų susimąstyti apie ateitį, kad nori turėti savo namus, gyventi nepriklausomą gyvenimą, tačiau supratęs, kad svajonėms nelemta išsipildyti, susitaiko ir su tuo, kad Rapolas Geišė pasiperša Severjai. Per jų vestuves vyras groja smuiku, kol nutrūksta paskutinė styga. Šis momentas gali būti suprantamas kaip gyvenimo prasmės praradimas, nes vyras nusprendžia daugiau niekada nebegroti. Tačiau vyras nesužlunga kaip žmogus ir susitaiko su mylimosios praradimu, visapusiškai atsiduodamas darbui. Jis „akėja“, „aria“, myli žemę, jaučius. Veikla Mykoliukui padeda negalvoti apie moralines nuoskaudas ir suteikia dvasinę ramybę. Šiuo metu globaliame pasaulyje žmogus siekia karjeros, užsiima savirealizacija, o mėgstama veikla padeda užmiršti gyvenimo blogybes.

Tačiau kartais žmogus negali rasti ramybės, nes pasirinkimo dilema verčia abejoti savimi ir sudrumsčia dvasinį pasaulį. H. Hesės kūrinyje „Sidharta“ pagrindinis veikėjas Sidharta savo draugei Kamalai sako, kad vieni žmonės yra tarsi krintantys lapai. Jie krisdami sukasi ir virpa, o kiti yra tarsi žvaigždės. Jų neblaško jokie vėjai, jos užtikrintos savo sprendimais, savuoju keliu. Visais laikais žmogui teko rinktis. Apsisprendimai buvo svarbūs ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir politikoje. XXa. atstovas V. Krėvė – Mickevičius dramoje „Skirgaila“ aprašo asmens, ieškančio teisingo pasirinkimo, kelią ir paveikslą. Skirgaila – tai griežtas, despotiškas valdovas, kuriam kitų žmonių nuomonė nesvarbi. Jo svarbiausias tikslas išsaugoti šalį, tačiau atsidūręs apsisprendimo kryžkelėje, nežino, ką daryti. Pagrindiniam herojui tenka kovoti ne tik su priešais, kurie kesinasi į žemes, bet ir su artima aplinka – tradicinius mąstymu, konservatyvių pažiūrų kriviais, vaidilomis. Vyro nusižengimai (Onos Duonutės pagrobimas, Kelerio nužudymas) sukelia dar didesnę sumaištį ir priverčia žlugti kaip žmogui ir kaip valdovui. Taigi, galima suprasti, kad individui, kuriam tenka rinktis, dažnai kyla daug klausimų, jis nežino, kaip elgtis, nes vienoje ir kitoje pusėje mato tiek teigiamų, tiek neigiamų dalykų. Naujais laikais, kai žmogus turi daug galimybių siekti savo tikslų, jis pradeda „svyruoti“ ir abejoti savo sprendimais ir todėl patiria savęs pažinimo stygių ir išgyveną vidinę sumaištį.

Visgi, susidūręs su likimo smūgiais, individas prieglobstį randa šeimoje, gimtame krašte. Šventajame rašte Dievas, sukūręs pasaulį, suprato, kad jame trūksta gyvybės. Nulipdęs pirmąjį žmogų Adomą, tarė: „Negerai žmogui būti vienam“, ir sutvėrė Ievą. Tačiau svarbiausia, jiems buvo liepta daugintis ir tęsti giminę. Tai leidžia suprasti, kad nors ir pasaulis buvo sutvertas tobulas, bet harmonijai sukurti buvo būtina gyvybė Dažnai sakoma: „šeima yra visuomenės ląstelė“, kurioje gali rasti prieglobstį, pajusti ramybę. Netgi pasakojimas apie sūnų palaidūną, priverčia suvokti, kad šeimoje visada būsi mylimas ir suprastas. XX – XXI a. Modernizmo atstovas J. Aputis vaizdavo kaimo buitį, ieškojo ryšio Dievo kūrinijos ir individo bei bendrumo šilumos tarp žmonių. Novelėje „Erčia, kur gaivus vanduo“ yra aprašomi stiprus šeimos ryšys, tėviškės svarba. Kūrinyje tvyro jaudinanti nuotaika, nes vyresnioji ruošiasi palikti namus, išvykti tobulėti į miestą. Ilgos kasos, įdegusi krūtinė akcentuoja mergaitės brandą, o vaikiški žaidimai jai jau nebeįdomūs. Tačiau jurginų kvapas merginai sužadina jausmus, kurie priverčia susimąstyti apie savo namus, kurių nenori palikti. Bet mergina supranta, kad gyvenimas nestovi vietoje ir reikia judėti pirmyn. Nors ir tvyro tyla, kuri slegia, bet motina ir tėvas užtikrintai palaiko dukterį ir įdeda jai į lagaminą išaugtą suknelę, kuri simbolizuoja prisiminimus ir skėtį – apsaugai nuo blogybių. Autorius norėjo parodyti, kad ir kaip norėtųsi palikti gimtus namus, artimuosius, tačiau jie visada bus atspirtis gyvenime. Šiomis dienomis žmogus retai susimąsto apie gimtųjų namų svarbą, emigruoja, nekuria šeimų, nes siekia aukštumų darbe, tačiau tai yra atsvara gyvenime, kurioje visada rasi ramybę.

Dalai Lama sakė, kad daiktai buvo sukurti, kad jais naudotųsi, o žmonės, kad juos mylėtų. Dabar pasaulyje yra tiek chaoso, nes daiktus mylima, o žmonėmis naudojamasi. Tikroji dvasinė ramybė bus atrandama tik mėgiamoje veikloje, o šeimos rūpestis ir meilė visuomet pastūmės į priekį ir padės, kai užklups rūpesčiai.

Gabija