Kolegė Laima Gadeikytė dalijasi egzaminų rašiniu, įvertintu 91 balu:
Kaip suprantamas vyriškumas?
Vyriškumas – tai drąsaus ir tvirto vyro savybė, leidžianti nepasiduoti sunkiausiose gyvenimo situacijose. Nuo senų laikų ši vertybė garantavo visuomenės, šeimos saugumą. Vyriškumas ir dabar reiškia pasiaukojimą dėl tėvynės, bebaimį savo interesų atsižadėjimą dėl artimo žmogaus arba vidinės stiprybės išlaikymą, esant nepakeliamoms aplinkos sąlygoms. Kaip iš tikrųjų suvokiamas vyriškumas?
Pirmiausia, tikras vyras, negailėdamas savęs, aukojasi dėl tėvynės, rūpinasi tautos ateitimi bei visomis jėgomis stengiasi išsaugoti vienybę. Romėnų išmintis byloja, kad malonu ir garbinga yra mirti už tėvynę. Tai vienas iš kilniausių poelgių, kurį dažniausiai vykdo būtent vyrai. Jau XVI a., Renesanso epochoje, žmonės domėjosi savo krašto kultūra, papročiais, siekė išsaugoti gimtąją kalbą. Meilę tėvynei puikiai atskleidžia garsus poetas Jonas Radvanas herojiniame epe ,,Radviliada“. Pats autorius buvo protestantas, o tai ir įkvėpė jį parašyti panegirinio žanro kūrinį apie Lietuvos didįjį etmoną, Vilniaus vaivadą Mikalojų Radvilą Rudąjį, kuris globojo šios krikščionybės atšakos tikinčiuosius. Poemoje vaizduojamas herojus, tvirtai pasitikintis savo jėgomis, siekiantis apginti tautą Livonijos karo metu. Būdamas karvedys Radvila vienija lietuvius, įkvepia siekti gerovės visiems. Šis drąsus vyras yra tikras pavyzdys pasipūtusiems bajorams, suvokia, jog aukšta kilmė nėra privilegija, o didžiulis Apvaizdos siųstas įpareigojimas, skatinantis pasiaukojimą. Anot literatūros mokslininkės Vandos Zaborskaitės, ištikimybė tautiniam tapatumui yra ištikimybė ir žmogiškajam orumui. Būtent toks vyro elgesys tituluojamas didele vertybe. Dabar taip pat egzistuoja didvyrių, kurie gelbėja tėvynę, ugdo vienybę. Taigi vyriškumas suvokiamas, kaip meilė gimtam kraštui, padedanti išsaugoti tautinę tapatybę.
Be to, kiekvienas kilnus, mylintis vyras moka atsisakyti savo garbės ir šlovės, atsižadėdamas savo interesų gelbsti artimą bei nepraranda pagarbos, ištikimybės. Prancūzų rašytojas Antuanas de Sent – Egziuperi tvirtino: ,,Tik pasiaukojimas – brolybės užuomazga. Brolybė užsimezga, kai aukojamės kokiam bendram reikalui, daug reikšmingesniam nei mes patys.“ Iš tikrųjų kilni dvasia gali įveikti visus sunkumus nelengvame gyvenimo kelyje, žmogus, turintis tokią dvasią niekada nepamiršta šalia esančių. XX a. pr. literatūroje neoromantizmo laikotarpiu tikėta, jog gamta geriausiai atspindi žmogaus vidų, nuolat ilgėtasi kažko amžino, gilintasi į jausmus. Tai perteikia ir žymus dramaturgas, prozininkas Vincas Krėvė – Mickevičius kūrinyje ,,Skirgaila“. Tai pirmoji klasikinė lietuvių tragedija, turinti visus dramai būdingus bruožus. Joje vaizduojami Lietuvos viduramžiai, pagrindinis veikėjas – Skirgaila, atsidūręs religijos pasirinkimo kryžkelėje. Taip pat labai svarbų vaidmenį atlieka ir Keleris – jaunas kryžiuočių riteris. Atvykęs į Lietuvą jis nori pavergti ją, tačiau pamilęs įkalintą kunigaikštytę Oną Duonutę, suvokia tikrąją savo misiją bei pasiaukoja. Brangindamas mylimąją jis ryžtingai pasirenka mirtį, prieš tai susidurdamas su sunkiomis vidinėmis kovomis. Skirgaila, užkasdamas riterį duobėje, praranda žmogiškumą bei vyriškumą, o Keleris prisiima atsakomybę, apgina vyro vardą. Šiais laikais irgi svarbu neprarasti kilnumo, kiekvienam vyrui ryžtis poelgiams, taurinantiems dvasią. Taigi vyriškumas tikrai suvokiamas, kaip pareiga artimam, kilnumas, savo interesų atsižadėjimas dėl kito.
Ne tik pasiaukojimas dėl tėvynės ar kilnumas vyrui svarbiausia, vyriškumas reiškia ir nepalaužtą dvasinę stiprybę žiaurioje aplinkoje, siekiančioje priversti pamiršti gyvenimo prasmę. Esant sunkioms sąlygoms ne visada pavyksta išsaugoti fizinę tvirtybę, tačiau asmenybei reikalinga neprarasti stiprios dvasios, kuri galėtų toliau priešintis blogiui. XX a. vid. – sunkus laikotarpis, atnešęs daug praradimų, privertęs susimąstyti apie pasaulio laikinumą. Tuometinėje literatūroje ypač išreiškiama asmens fizinė bei dvasinė kančia. Lietuvių poetas, Vilniaus universiteto dėstytojas Balys Sruoga memuariniame romane ,,Dievų miškas“ puikiai perteikia žmogaus patirtį ekstremalioje situacijoje. / Tokia pati tema sieja ir italų rašytojo Primo Levio autobiografinę knygą ,,Jei tai žmogus“. Balys Sruoga aprašo dvejus metus, praleistus Štuthofo koncentracijos stovykloje. Ten esančius kalinius siekiama nužmoginti, paversti nemąstančiomis būtybėmis ir numarinti. Nepaisant visų patirtų kančių, nors yra atskirtas nuo mylinčios šeimos, autorius išlaiko dvasinę stiprybę. Prisiminimuose jis rašo: ,,Ironija buvo tas ginklas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojaus.“ Žiaurumo pavertimas juoku gelbėja nuo nužmogėjimo: ,,Smilksta, rūksta lavonėliai, visą lagerį smilkinamos gumos garais užliedami.“ Vyras yra priverstas kovoti, kad išliktų. Vyriškumas apsaugomas, stiprinant dvasią. Šiuo metu sielos stiprybė taip pat reikalinga kovai su blogiu. Anot Viktorijos Daujotytės, literatūros mokslininkės, siela – dieviškosios amžinybės kibirkštis žmoguje. Todėl išsaugant dvasinę ramybę pats Dievas padeda laimėti gėriui. Taigi vyriškumas suprantamas ir kaip išsaugota vidinė stiprybė, esant nežmogiškoms sąlygoms.
Apibendrinant galima teigti, kad vyriškumas suprantamas, kaip meilė ir pasiaukojimas tėvynei, kilnumas ir pareiga, atsižadant savo interesų dėl kito bei stiprios dvasios išsaugojimas sunkiomis sąlygomis. Be tokią savybę turinčių vyrų tauta, visuomenė būtų pasmerkta žlugimui. Vyriškumas visada išliks svarbi vertybė mūsų pasaulyje.
Ačiū.