Norint PRIVERSTI mokinius skaityti, buvo sukurtas naujas egzaminų žanras – samprotavimas su literatūriniais/kultūriniais argumentais, nors kiekvienam normaliam mokytojui seniausiai aišku, kad tiek, kiek tų argumentų rašinyje reikia, galima susimedžioti nuo ketvirtųjų knygos viršelių 🙂 arba gauti iš mokytojo ar korepetitoriaus. Iš karto perspėju – metodas, apie kurį toliau kalbėsiu, – nepedagogiškas, bet padeda laimėti per egzaminus. Jeigu norite gerų egzamino rezultatų, pasimokykite su mokiniais kurti vadinamuosius „universumus” – tam tikrus „gabalus”, tinkančius daugeliui rašinių. Vieną tokį pavyzdį įdedu (jis padarytas pagal T.Venclovos straipsnį „Aš dūstu”; tinka bet kuriai temai, kur susiduria du iš esmės skirtingi požiūriai į pasaulį, į vertybių gynimą ir t.t. (retoriškas klausimas – o kurioje temoje to nėra ?), jeigu dabar būtų mokslo metai, paprašyčiau mokinių tiesiog atmintinai išmokti šį „gabalą”, o klasėje duočiau užduotį: užrašykite temos, kurioje šį „gabalą” panaudosite, pavadinimą ir sukurkite ištrauką iš šios temos, aišku, su duotuoju „gabalu”:
423 metais prieš Kristaus gimimą, per Didžiųjų Dionizijų šventę, Atėnuose buvo pastatyta Aristofano komedija „Debesys“. Komedijos centre – sodietis Strepsiadas, šalia kurio namų įsirengė „mąstyklą“ filosofas Sokratas. Strepsiadas – patriarchališkai doras žemdirbys, kurio sūnus, kaip paprastai būna, jau pasidavė naujoms madoms ir dėl to kelia tėvui nerimą. Gal tas Strepsiadas truputį komiškas, tačiau be jo, anot Aristofano, visuomenė ir valstybė nedelsiant sugriūtų. Svarbiausias daiktas jam yra tėvų priesaikai ir tautinės šventenybės. Jam viskas yra aišku, jis lengvai skiria gėrį ir blogį, juodą ir baltą. Tuo tarpu Sokratas, pagal Aristofaną, yra skeptikas ir reliatyvistas, bando vertinti daiktus ir įvykius įvairiais požiūriais, netvirtina, kad tėvai visada teisūs. Jis abejoja dievais – tai yra, tradicinėmis vertybėmis, – netgi drįsta juos neigti. Mąstanti asmenybė jam svarbesnė už kolektyvą, bendruomenę, tautą. Be to, jis domisi ne tik Atika, ne tik savuoju demu, kaip Strepsiadas, bet ir kitais kraštais – taigi yra aiškus globalistas, kosmopolitas.
Strepsiadas nesėkmingai bando mokytis „mąstykloje“, bet netrukus nusprendžia, kad Sokratas niekina tai, kas švenčiausia, ardo moralę, nuodija protus, tvirkina jaunuomenę, taigi silpnina tautos stuburą, ir dar pavojingu metu, kai vyksta Peloponeso karas. Komedijos gale jis padega „mąstyklą“, kurioje ima pleškėti Sokratas su savo pasekėjais. Paskutinieji Sokrato žodžiai tekste – „Aš dūstu“.
Universumų mokymą taiko ir naujoji mūsų mokyklos anglistė, rezultatas – net 4 šimtukai (visoj Marijampolėj anksčiau tiek nebūdavo 🙂 ) Anglų kalbos pamokose tai vyksta labai paprastai: vaikai mokosi ATMINTINAI mokytojos duotus įvairių einamų temų (sportas, politika, profesijos, kultūra ir t.t.) tekstukus – su sudėtingesniu žodynu, sintaksinėmis konstrukcijomis ir pan.
Tą patį siūlau ir aš – paskaičiuokit ištraukos apie Strepsiadą žodžius – jų daugiau nei 150. Ištrauka su aukščiausio lygio kontekstu ir be stiliaus ar gramatikos klaidų 🙂 Užuomina aiški? 🙂 🙂 🙂
Man aiški ne tik užuomina, bet ir pats principas 😀 Be to, universumus ir pats šiemet išbandžiau. Pasiteisino su kaupu 🙂 😀
Kol kas nebuvau bandžiusi, šiemet su auklėtiniais pabandysim.
O čia „gabalas” iš Umberto Eco ,,Nuo interneto link Gutenbergo: tekstas ir hipertekstas”; šis „gabalas” tinka visoms temoms apie tai, ką civilizacija, mokslas etc. davė gero ir blogo žmogui:
„Platono dialogo „Faidras“ pabaigoje yra toks pavyzdys: Hermis, numanomas rašto išradėjas, demonstruoja faraonui Tamuzui išradimą, padėsiantį žmonėms prisiminti tai, kas priešingu atveju išnyktų užmarštyje. Faraonas nenudžiunga ir taria: „Išmintingasis Teuthai! Atmintis – nuostabi dovana, ją reikia nuolat palaikyti. Dėl tavo išradimo žmonių atmintis pages. Jie atsimins ne savo vidinėmis pastangomis, o naudodamiesi išorine parama“. Sutikime su šiuo faraonu. Raštas, kaip bet kuri nauja techninė pagalba, silpnina žmogaus jėgas. Šitaip automobilis kenkia sugebėjimui vaikščioti. Raštas pavojingas, nes silpnina proto galią, siūlydamas žmonėms suakmenėjusią sielą, proto karikatūrą, mineralinę atmintį. Platonas, žinoma, ironizuoja. Jis pateikia argumentą prieš raštą, tačiau įdeda jį į nieko nerašiusio Sokrato lūpas. Būtent dėl to, kad nieko nepublikavo, Sokratas akademine prasme pralaimėjo.” (Toliau kalbama apie internetą…)
@Regina Dilienė
Aš irgi taikau… 🙂 Efektyvu 🙂
Kartą vengrų novelistas Péter Nádas žaismingai grupavo žodžius. Vienoje skiltyje įrašė maždaug šiuos: Pralaimėjimas, Skurdas, Silpnumas, Skausmas, Baimė, Kančia, Nepasitenkinimas, Bejėgiškumas. Kitoje – Plėtra, Progresas, Viltis, Pelnas, Atvirumas, Nepriklausomybė, Perteklius, Egoizmas, Galia. Ir taip toliau.Po to šias žodžių grupes susiejo su dviem gyvenimo sampratomis. Pirmąją atitinka žmogus, savo gyvenimą patikėjęs likimo malonei. Antrąją – tas, kuris jaučiasi esąs pats savo lemties šeimininkas. Pirmasis geba pažinti žmogaus protą pranokstančias visatos jėgas, bet nemoka tvarkytis su savo paties likimu. O antrasis, nors nestokoja ryžto ir meistriškumo savo ateičiai valdyti, taip ir nesupranta, ką iš tiesų jis kuria ir stato.
/skirtingi požiūriai į pasaulį, vertybes, jų gynimą;pasirinkimas, apsisprendimas/
@Petras Gedvilas
Labai prasminga, ačiū, būtinai panaudosiu.
Man tas „universumas” apie tai, kad kaip bepasirinksi, vis tiek bus blogai :D; apie kraštutinumų neigiamybes.
@Regina Dilienė
Iš tikrųjų tai taip 🙂
Pasidalinkime universaliais gabaliukais iš privalomosios lietuvių literatūros, ypač senosios :).
@Regina Dilienė
O tokių reikėtų 🙂 Jei rimtai, gal kas išeitų su Sarbievijum ir kokiu Našlaitėliu?..
Su Sarbievijumi labai lengvai išeis – reikia išsirinkti kelias prasmingas apibendrinančias eilutes ir… kurti. Našlaitėlio neskaičiau :),o pagal „Radviliadą” žadu kurti universumą apie tai, kad nors Dekaloge nėra tokių vertybių kaip meilė tėvynei, aukojimasis dėl jos, darbas tėvynės labui, tačiau lietuviams šios vertybės nuo amžių buvo svarbiausios (tiks ir temoms apie mūsų unikalumą 🙂 )
Užteko Č.Darvinui ( 1809-1882) prieš 150 metų paskelbti, kad evoliucija yra „amžina kova dėl išlikimo“, ir mes pamiršome vieną svarbų evoliucinį postūmį – tarpusavio bendradarbiavimą. Darvino teigimu, smurtas ir arši konkurencija – tai ne tik gyvūnų (ir žmogaus) prigimties dalis, bet ir pagrindinis evoliucijos proceso variklis. Baigiamojoje savo knygos Rūšių atsiradimas dalyje jis rašo, kad evoliucijos variklis yra „gamtos karas siekiant išvengti bado ir mirties“. Prie to pridėkime dar vieną Darvino teiginį – kad evoliucija vyksta chaotiškai – ir pamatysime begalę beprasmių kruvinų kovų už būvį. Žinoma, Darvinas yra garsiausias visų laikų evoliucionistas, tačiau pirmą kartą evoliuciją kaip mokslinį faktą paminėjo žinomas prancūzų biologas Žanas Batistas Lamarkas (1744-1829), kuris savo teoriją sukūrė penkiasdešimt metų anksčiau nei Darvinas, be to, pasiūlė daug švelnesnį evoliucijos mechanizmo variantą. Lamarkas teigė, kad evoliucija yra pagrįsta organizmų kooperatine sąveika su savo aplinka, kuri leidžia įvairioms gyvybės formoms išgyventi ir klestėti dinaminiame pasaulyje. Pasak jo, evoliuciniai pokyčiai vyksta per labai ilgą laikotarpį. Argi Darvinas buvo neteisus, teigdamas, kad smurtas yra gyvenimo pagrindas? Argi kova nėra būdas išlikti gamtoje? Prisiminkime dokumentinius filmus, kuriuose matome, kaip vieni gyvūnai tyko kitų, medžioja ir vieni kitus žudo? Nejau žmonės neturi įgimto polinkio smurtauti? Ne! Žmonėms nėra įgimta konkuruoti ir kovoti tarpusavyje. Žmogus yra mitybos grandinės viršuje. Mūsų išlikimas priklauso nuo žemesnių pagal evoliucinę hierarchiją organizmų žudymo, kita vertus, mums patiems negresia būti suvalgytiems, nes šioje grandinėje aukščiau už mus jau nieko nėra. Todėl nėra ir būtinybės naudoti smurtą kaip gynybos priemonę. Nors mes puikuojamės pagarbia vieta mitybos grandinėjeir neturime tarp kitų rūšių priešų, didžiausi savo priešai esame patys ir kenkiame patys sau kaip nė vienas kitas gyvūnas gamtoje. Labiausiai paplitusi ir klastingiausia prievartos forma yra ideologinė kontrolė. Dažniausiai žmogaus vykdomas smurtas nėra nei būtinas, nei įgimtas, juo labiau tai nėra paveldėtas „gyvuliškas“ išlikimo instinktas. Mes niekaip nepakilsime ant kito evoliucijos laiptelio, jei vien svarstysime apie tai. Lygiai taip pat negalime vien tik skaitydami knygas pakeisti savo ar savo vaikų gyvenimo. Todėl, jei norime, kad žmonių civilizacija augtų ir gyventų sveiką gyvenimą sveikoje planetoje, pripažinkime, jog to tikslo padės siekti nauja etinė norma: išgyvena labiausiai mylintys. (pagal Bruce H. Lipton, Ph.D)
Tai liudija ir šio puslapio – Lituanistų miestelio – atsiradimas 🙂
Dar reikėų patobulinti, bet tą darbą gali atlikti ir patys mokiniai 😉
Ačiū už pasidalinimą lobiais.
Kitoje temoje viena mokytoja išreiškė tokią nuomonę apie universumus:
” … rūpi, ką ir kaip vaikai rašys rašiniuose ir ar visos priemonės pateisina tikslą – 100-ką. O gal tegu geriau 99 ar pagaliau 94, bet visiškai savi, autentiški?:) Juk vertiname jauno žmogaus mintis ir stilių, tai kodėl blogai, kad jis tik atpasakoja ką suvokęs (žr. diskusiją), apibendrina? Programos ir vertinimo instrukcijos mes, eiliniai mokytojai, nekūrėme, bet vertinsime tai mes. Klausimas, kaip vertinsime… Apsimesime, kad homunkulas gyvas? O gal tik jo ir ieškosime?”
Ką gi – padiskutuokime!
Visų pirma, manau, kad mokinio tikslas egzamine – rezultatas! Nesuprantu, kodėl mokinys turėtų tenkintis 94, jei gali gauti 100? Kodėl „tiksliukas”, neskaitantis knygų, bet kaip riešutus gliaudantis aukštosios mokyklos lygio uždavinius, turėtų egzamino neišlaikyti, jei gali gauti tikrai daug? Ir gauti visiškai sąžiningai, nepažeisdamas jokių įstatymų! Geoff Petty kn. „Įrodymais pagrįstas mokymas” universumus vadina modeliais, struktūromis ir siūlo… jiems netgi duoti vardus, kaip šachmatuose 🙂 (nepatikėsite, bet geriausiems gabaliukams mes tikrai turime pavadinimus: „Mikelandželas”, „Angelai ir demonai”, „Aš dūstu” ir t.t.). Tokio mokymo poveikio dydis yra apie 0,8 kažkokių specifinių vienetų (neatsimenu) – t.y. rezultatas 30 proc. pagerėja! Užtat mokytojos siūlomas metodas, kai vaikas pats atranda (arba neatranda) kelią, lygus 0,06 poveikiui, t.y. 13 kartų (!) mažesnis nei taikant universumus :).
Gal pasidalintumėt universumų kūrimo žingsneliais? Juk irgi yra kažkokie metodai kaip ir pastraipos kūrime. Man tai yra „tamsus miškas”, o norisi, kad ir mokiniai, besimokantys bendruoju lygiu, gautų 90…:).
@murrmius
Juokas juokais, bet būtent universumai padėjo keliems kitų mokytojų „mirtininkams” išlaikyti ar perlaikyti egzaminą viso labo po 2 – 3 konsultacijų apie universumus…
O bendrieji žingsniai tokie: 1A. išskiriame bendriausias temas: vertybės; kita nuomonė; žinau, kad nieko nežinau; visa ko reliatyvumas. 1B. Išskiriame dažniausius teminius aspektus: kasdienybė, meilė; darbas; patriotizmas; laimė; prasmė; literatūra ir t.t. 2. Skaitydami knygas/straipsnius renkame: a) tobulas mintis išskirtoms temoms; b) analogijas su knygomis, filmais, paveikslais ir t.t. 3A. Skaitydami per pamokas kūrinius, kuriame gerus gabaliukus (žr. dažniausius teminius žodžius) su citatomis iš programinių kūrinių. 3B Namų darbas mokiniams: pabaigti mintį panaudojus palyginimą ar analogiją, pvz.: „Dažnai žmogaus gyvenimas primena situaciją, nusakytą X autoriaus Y eilėraštyje: „…” [toliau eina citata ar perfrazavimas ir interpretacija, išaiškinimas].
Svarbiausia nepamiršti nuolat tais jau sukurtais universumais pažaisti :), kad nepasimirštų, tam imate kokį nors rašinį iš vertintojų seminaro ar Avilio (rodote tekstą lentoje) ir jį „patobulinate” mokinių siūlomais universumais :), kuriuos, nurodę įterpimo vietą, užrašo mokiniai ant lapelių. Vertiname mažaisiais pažymiais, be to, nauda ta, kad mokiniai išmoksta sujungti universumą su tekstu, įpranta prie sakinių – tiltų 🙂
Pritariu,kai kurie ir mano ,,mirtininkai”,pasirinkę valstybinį,išliko gyvi…
Ačiū už žingsnelius..:) Dieve, duok Jums stiprybės.
Pratybos !!! 🙂 🙂 🙂
Pabandykite sukurti savo universumą pagal šį Tamošaičio tekstą iš Avilio (tereikia įterpti Maironio citatą/-ų). Šis universumas tiks, kai privalomas autorius bus Maironis, tiks temoms apie žmogaus vidinį pasaulį, apie žmogų ir tautą, apie gyvenimo netvarumą. Labai svarbu ir vertinga, kad tekstas iš karto turi Maironio kontekstą – vedų išmintį 🙂 , taigi maksimumas taškų samprotavime, jei privalomas autorius yra Maironis 🙂
„Maironis stipriai remiasi į tautos būtį, nes tik taip jis jaučia savo egzistencines atramas, todėl tautos balsas jo poezijoje toks stiprus. Poetas jaučia pareigą rūpintis visuomenės / bendruomenės reikalais, o grįžęs prie savęs jis vėl yra vienišas, dramatiškas, netvarus, savo būtį apmąsto iliuziškumo sąvokomis. Tai jį priartina prie seniesiems baltams giminingos vedų pasaulėjautos, nes ir Maironio, ir vedų tekstuose esama to paties klausimo, kartais ir skepticizmo: kas yra tiesa? Ar žmogui duotą ją žinoti?”
Norite dar labiau prisodrinti duotą gabaliuką „kultūros” 🙂 ? Prašom – klausimas „O kas yra tiesa?” nuskamba ir Biblijoje, šį klausimą užduoda Pontijus Pilotas Kristui ir M.Bulgakovo knygoje „Meistras ir Margarita”…
P.s. kai šį tekstą terpsite į rašinį, nepamirškite sakinio – tilto, pavyzdžiui: „Kai mąstau apie problemą X, prisimenu mūsų klasiką, XIX a. pabaigos – XX a. pradžios poetą Maironį: < ...>„
Jau šviesėja akyse:) Ačiūūūūūūūū…:)
Sužavėta!!!
Gal dar pasidalinam 🙂 ? Čia apie modernizmą / mūsų epochą pagal R.Tamošaitį, tik reikėtų viską paprastinti:
Moderniojoje kultūroje griūva metafizikos rūmas, degraduoja teocentrinė ideologija ir tų nežemiškųjų šviesų iš viršaus nebelieka. Žmogus lieka vienišas ir be tikslo, kaip ta bepročio iššauta strėlė Radausko eilėraštyje:
Aš – kaip strėlė, kurią netekęs proto
Kareivis priešo apsuptoj tvirtovėj
Paleido naktį į galingą dangų
Prašyt pagalbos, bet, neradus Dievo,
Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų,
Nedrįsdama sugrįžt.
…………..
Modernusis žmogus praranda būties visumą sureikšmindamas save, įgydamas individualumo reikšmę, ir tada jį visu svoriu užgriūva moderniosios mitologijos demonai, priversdami tą tarsi savaiminės vertės žmogų tarnauti istorijos jėgoms. Ir žmogus tampa politinių ir ekonominių galios struktūrų žaisliuku. Visa tai neabejotinai atsispindi ir literatūroje. Didieji prozos kūriniai demoniškuosius istorijos pavidalus leidžia pamatyti aiškiau, (GRAŽUS SAKINYS – TILTAS, t.y. gražus perėjimas nuo samprotavimo prie literatūros). Galima pasakyti ir taip: moderniosios prozos žmogus yra istorijos metafora. Per herojų apmąstomos pragaištingos laiko jėgos. Pati istorija yra tarsi nervingas ir sudirgintas gyvųjų ląstelių – žmonių audinys.
Beje, žmogus šioje sistemoje nesunaikinamas, nes kapitalizmui reikalinga gyva darbo jėga. Todėl žmogus tiesiog perdaromas, pakeičiamas, iš jo „išoperuojama“ dvasinė savimonė, kuri tiesiogiai siejasi su gyvybės principu.
Modernizmas nuosekliai kuria individualistinį personažą (romantiškojo maištaujančio herojaus reminiscencija), kuris iškyla virš minios kaip kenčiantis genijus, o jo kančia kaip tik kyla iš ontologinės tuštumos ir vienišumo jausmo. Tokią būseną galima suvokti ir kaip asmenį taurinančią, ir kaip jį žlugdančią aplinkybę.
Labai ačiū Jums, Regina.
Matyt, aš jau praeito šimtmečio žmogus, nes man atrodo nemoralu taip mokyti mokinius. Noriu, kad jie mąstytų, o ne būtų šimtukų kalviai…
Daugelis iš mūsų praeito šimtmečio, bet ką daryti, kai egzaminų reikalavimai keičiasi tokiu greičiu. Sutikite, kad tą patį rašinį vertintojai gali įvertinti ir 5 tšk., ir 0.
@Adelė Samuolienė
Kiekvieno pasirinkimo reikalas… Juk nemokau vogti ar žudyti… Tiesiog atskiriu du dalykus – kasdienį ugdymą ir ruošimą egzaminams. Man šitie dalykai yra absoliučiai skirtingi. Be to, man svetimas „tas prakeiktas nuolankumas” ir nežadu nusilenkti programos absurdui ir melui, su kuriuo tos programos prakištos. Juk ne aš sukūriau ir tokį egzamino vertinimo absurdą, kad literatūra kartu su kontekstu „kainuoja” vos 3 taškus, o samprotavimas, t.y. problemos matymas, analizė ir jos susiejimas su gyvenimiškais pavyzdžiais (pageidautina kultūriniais) „kainuoja” visus 7+7=14 taškų! Tai pamąstykit, ar moralu liepti visas jėgas nukreipti į trijų taškų vertės objektą, ar moralu net 7 taškais vetinti egzistencines problemas (dažniausiai net neįvardytas), kai jų nemokome per lietuvių kalbos pamokas? Sakote, kad NORITE, jog mokiniai mąstytų. Nuo mūsų norų jie nepradės mąstyti – to reikia mokyti per istoriją, politologiją, tikybą, psichologiją, etiką, filosofiją. O lietuvių literatūra ar kalba čia dėtos tik tiek, kad į mūsų egzamino vertinimą įeina šie NEPROGRAMINIAI dalykai. Absoliutus nulis juk rašomas ne tik už privalomo autoriaus neišmanymą, bet ir už …temos nesupratimą! Pakartosiu – egzistencinės problemos – NE MŪSŲ DALYKAS…
Tai kas čia nemoralus?
Morali,Jūs,ponia Mokytoja,morali.Vargsta mano kolegė su dvyliktokais ir negali rasti jokių būdų ,kaip juos priversti mąstyti.Rašo nesąmones rašiniuose.Su siaubu laukiame egzaminų.Jūs absoliučiai teisi-ant lituanisto pečių sukrauta visa programa ,vertinamas lygtai tik jo darbas,o kitų dalykų mokytojai neišmoko to,ką privalėtų…Man irgi įdomu,kas turi mokyti egzistencinių problemų.Šiandien gavau kolegių pastabų,kad leidžiu kartais mokiniams nukrypti nuo kūrinio ir leidžiu išsisakyti kaip mes vadiname ,,apie gyvenimą”.
@Rasuole
Pusantrų metų mes, lituanistai, buvome totaliai visokių pseudotautinių davatkų mulkinami, kad naujoji programa PRIVERS mokinius skaityti , grąžins prie literatūros – MŪSŲ DALYKO – ir kupetom ugdys patriotus. Skaitėm, švietėm tekstus, kurių egzempliorių nebuvo net bibliotekose, pamokom ruošėmės po keletą valandų, o ne 10 apmokamų minučių, liepėm mokytis atmintinai bent po keletą kiekvieno poeto eilėraščių, mokėm interpretuoti, skaitėm kritiką… Dabar visa tai įkainota keliais elgetos skatikais – vos 3 taškai iš 50 galimų. Visi kiti taškai už tai – ko nemokėm, ko nebuvo jokiose programose. Dar blogiau – bandomieji parodė, kad tie mokiniai, kurie samprotavime „neria” tik į literatūrą, praranda daugiau nei po pusę taškų už problemos analizę ir pagrindimą (iš 14 galimų taškų gauna vos 4 – 6). Kaip manote, kas bus skalpuojamas už egzaminorezultatus? Tikrai ne programų ir vertinimo instrukcijų rengėjai. Todėl nuoširdžiai sakau – gelbėkitės kas kaip galit! Literatūrinį rašinį gerai parašyti be tekstų neįmanoma, be to, interpretacijai mokyti neliko laiko (7 tšk. vertės kriterijus!), telieka samprotavimas. Bet ir čia „duobė žarijų” – nemokėm visų galimų egzistencinių problemų, o problemos nesuvokimas gali prišaukti ir ABSOLIUTŲ NULĮ. Psichologijos ir filosofijos mūsų vaikai nesimoko, etika ir tikyba – ne pamokos, o atrakcijos; istorija B lygiu – lyg senelės pasakos. Žinoma, galima kaip tas arklys Dobilas iš „Gyvulių ūkio” žvengti, kad dirbsim dar daugiau ir dar geriau, bet juk tada…laimės kiaulės, ar ne? O mes būsim panašūs į vištas (iš to paties kūrinio), kurios vis ėjo „prisipažinti kaltės” ir buvo žudomos, žudomos, žudomos. Jūs to norite? Vyksta sąmoningas totalus lituanistikos žlugdymas, priešais tampa ne tik lietuviškų mokyklų mokiniai, bet ir visi mokytojai lituanistai. Kiekkart daugiau neapmokamų darbų dirbame šįmet? Įskaitos išankstinis vertinimas, PUPP kalbėjimo dalies vertinimas per tris kartus, net neturėdamas dešimtokų ar abiturientų mokytojas UŽ DYKĄ eina vertinti. Nekalbėsiu apie medžiagos ruošimą vienuoliktokų – dvyliktokų pamokoms – juk net tų suknistų rašinio pavyzdžių nesulaukėm. Ir nesulauksim. Nes Zita išdidžiai dėjo: „Tyčia neatsistatydinsiu. Iš principo.” Štai iš principo mus ir smaugia. Ir tyčiodamasi „Avily” šiuo metu kalba tik apie atskirų rašinių įvertinimą; kitų problemų, kaip demonstruoja, nėra…
Likus mažiau nei 100d. iki egzaminų baisu darosi. Kaltinau save, kad nemoka vaikai mąstyti, bet gal čia ne tik mano kaltė. Kartais juokas ima, kai kitų dalykų mokytojai laksto paskui mokinius, kad tik tie nesirinktų egzamino, nes iš karto pasako, kad neišlaikys. O kas belieka lituanistams? Saviškiams, kai pasakiau, kad laikytų mokyklinį egz., tai akis išvertę aiškina, kad perlaikyt galės :)Aš dalyvauju ir LA pokalbiuose, tobulinuosi, bet nuo to tikrai nelengviau, jau nežinau net kaip mokyti 🙁 Tiesą sakant, nelaukiu vasaros.
Buvau žiemą seminare, tai sakė, kad rašinių pavyzdžių nebus, nes tada pasipiltų internete ,,paruoštukai”… 🙂
Mokytojai Reginai.,,Gyvulių ūkis”-nuostabi knyga.Tik tokios knygos dar neleidžia mirti absurdo pasaulyje.Pernai rusistai per egzaminą turėjo teisę naudotis tekstais,chrestomatijomis…Šiemet-patikslinsiu rytoj.O mes…Vargšai vaikai ir vargšai mes…P.S.Mūsų administracija sumanė visus mokinius tikrinti tik lietuvių gramatikos kontroliniais…Kai ruošiamės įskaitai.Na juk lituanistai gali dirbti be galo…Patriotizmas gelbės?Šiemet pirmus metus dėstau ,,Pilietiškumo pagrindus”,stumiu vaikus mąstyti,reikšti savo nuomonę.Nenori.Sako,kad praeitais metais mokytojas tik skaitė paskaitas,nevertė dirbti smegenimis.Vėl liksiu bloga mokytoja…
Mokytojai Reginai.Nors esu kilusi iš daugiavaikės šeimos,bet Orvelo ,,Gyvulių ūkis ”yra šeimos bibliotekoje…Puiki knyga.
Skalpuos mus.Nes administracija,deja,nesuvokia,kad per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą parodys visas žinias,kurias įgijo mokykloje.Net matematikos -logiškai ir nuosekliai matematiškai sudėlios tekstą (ko mano šeštokėlė mokosi kasdien ir nuo manęs gauna pipirų).Mano svajonė-pasirenkama lietuvių kalbos egzaminas.Kokia aš nepatriotiška…
… Ne tik bandau/-ome (ieškau/-ome būdų) išmokyti, dar reikia įveikti mokinių nuostatą: „Paaiškinkite taip, kad man galvoti nereiktų…” Baisu, kad net nuskenuotą novelę gavę ateina į pamoką neperskaitę. (P.S. Esu reikli, bet negaliu bausti pažymiais. Žinoma, rašinio rezultatas tokių mokinių prastas.)
Šiandien nuskenavau Kunčino „Tūlą” ir nusiunčiau visiems, bet jau dabar žinau, jog perskaitys tik trečdalis. Taigi aš tikrai nesiimu atsakomybės dėl jų egzamino rezultato. Be to, kol klasėse turėsime po 30 mokinių, kol egzamino tipą rinksis laisvai, kol jis bus sunkiai prognozuojamas, kol moderatoriai rūpinsis tik savo ambicijų įgyvendinimu, mes bejėgiai prieš tuštybę, veidmainiavimą, mokinių tinginystę, norą ne žinių, o balo. Atrodo, kad mes „durniai Durnių laive”…