Kaip keičiasi inteligento vaidmuo visuomenėje?

Vienas mokinys iš kito rajono paprašė pažiūrėti ir įvertinti  jo egzaminų rašinį, surizikavau 🙂 Peržiūrėjau, įvertinau 29 taškais 🙂

Kaip manote, kiek taškų skyrė VBE vertintojai? 🙂

Kaip keičiasi inteligento vaidmuo visuomenėje?

Inteligentas – išsilavinęs, apsišvietęs, aukšto intelekto žmogus. Visais istoriniais laikotarpiais mūsų visuomenėje buvo šių šviesuolių ir jie vienaip ar kitaip darė poveikį mūsų kultūrai, istorijai, vertybėms. Jie skelbė savo idėjas, mokė žmones, buvo autoritetais. Inteligentų yra ir dabar ir jie taipogi labai svarbūs. Bėgant metams keitėsi požiūris į šiuos šviesuolius. Romantizmo epochoje jie buvo tarsi tautos švietėjai, labai svarbūs visuomenei, 20-ojo amžiaus viduryje jų vaidmenį sumenkino istorinės aplinkybės, o naujausiais, modernizmo laikais, jie vėl atgyja, kad galėtų atvesti tautos žmones į doros kelią. Taigi, kaip inteligentai veikė mūsų visuomenę įvairiais istoriniais laikotarpiais ?
Pirmiausia, Romantizmo epochoje inteligentai buvo tarsi tautos vedliai, savo darbą aukodami visuomeniniams tikslams įgyvendinti. Aukojimasis dėl kitų, kilnių tikslų siekimas yra kiekvieno doro piliečio pareiga ir atsakomybė. Tokiais kilniais tikslais gali tapti Lietuvos vardo garsinimas, mentorystė, savanorystė. Tik nedaugelis iš mūsų sugebame išlikti patriotiškais – nuolankiai, visą savo gyvenimą vygdydami savo pareigas. Pavyzdžiui, Romantizmo epochos metu gyvenęs ir kūręs inteligentas Vincas Kudirka sugebėjo tokiu išlikti, visą savo gyvenimą paskirdamas altruistiškam darbui. Šis šviesuolis, pasijutęs „lietuviu esąs“, visą savo gyvenimą paskyrė darbui dėl kitų: leido žurnalą „Varpas“, atvirai svarstė lietuvių valstybingumo klausimus, peikė kitus inteligentus, kurie išsižada gimtosios kalbos. Buvo gydytojas, todėl rūpinosi žmonėmis ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Universiteto baigimo proga šviesuolis parašė eilėraštį „Labora!“, kuriame kreipėsi į jaunus žmones, ragino neišsižadėti gimtosios žemės, ją dirbti. Skatino paskubėti, dirbti tol, kol dar dega krūtinėje šventa ugnis, kuri „traukia prie darbo“, dėl kurios net būdamas menkas ir silpnas gali nudirbti didelius darbus tautos gerovei. Eilėraščio pabaigoje primenama siekti idealo, „tik doro ir aukšto“, raginama paskubėti nes jaunystėje siekti tikslai gali būti pamiršti. Gyvenimo pabaigoje V. Kudirka parašė ir kitą svarbų kūrinį – eilėraštį „Tautiška giesmė“, kuris tapo mūsų valstybės himnu. Jame primenama tautos praeitis, linkima vienybės, šviesios ateities. Kiekvienas žmogus gyvenantis 21 amžiuje taipogi gali prisidėti prie šviesios ateities kūrimo, pavyzdžiui, stodamas į savanorių karines pajėgas ir taip išreikšdamas savo pilietiškumą. Taigi, 19a. inteligentai buvo reikalingi tam, kad nudirbtų didžius darbus, ir atvestų mūsų šalį į ten, kur mes esame dabar.
Vėliau, 20a., inteligentų vaidmuo buvo skaudžiai sumenkintas, dėl istorinių ir politinių aplinkybių, todėl jie beveik negalėjo veikti visuomenės. 20-ojo amžiaus viduryje europoje veikė įvairi politika – fašizmas, stalinizmas, holokaustas. Jų poveikį patyrė beveik kiekvienas žmogus, net ir inteligentai. Vienas iš tokių žmonių, atsidūrusių sveiku protu nesuvokiamoje erdvėje, buvo prozininkas, dramaturgas, universiteto profesorius Balys Sruoga, II-ojo pasaulinio karo metais patekęs į vokiečių lagerį. „Dievų miškas“ – taip vadinosi vietovė, kurioje jis kalėjo, o vėliau ir memuarų knyga, kurią per du mėnesius parašė grįžęs į Lietuvą. Knygoje šviesuolis aprašo kokį pragarą jam teko iškęsti per tuos du metus, praleistus lageryje.  Būdamas inteligentu jis neturėjo išskirtinių teisių – kaip ir kiti kaliniai dirbo privalomus darbus (rovė kelmus, tampė lavonus), gyveno tokiomis pačiomis sąlygomis. Vėliau, dėl išsilavinimo rašytojui pavyksta gauti vietą lagerio raštinėje, tapti aukščiausių pareigūnų valdiniu, ir prieiti prie lagerio dokumentacijos. Surinktą informaciją B. Sruoga panaudojo memuarų knygoje. Ne tik Balys Sruoga, bet ir kiti šio laikotarpio žmonės gyveno sunkiai protu suvokiamomis sąlygomis, todėl privalėjo pasitelkti visus gebėjimus, kad galėtų /500 ž/ išlikti. Taigi, katastrofų metu atsidūrę inteligentai tarsi neteko savo galių, kaip ir kiti žmonės išgyveno tragiškus įvykius.
Galiausiai, sovietmečiu, inteligentai tarsi atgimsta iš naujo, mokydami žmones tikrųjų vertybių. Intelektualas, kaip išprusęs, išsilavinęs žmogus privalo vadovautis moralės principais, išsaugoti savo žmoniškumą. Neretai aplink save matome smurto scenas ir net nesusimąstome kad pasyviai stebėdami mes ir patys prisidedame prie smurtautojų. Kartais atsiranda žmonių kurie negali su tuo susitaikyti ir išsaugodami savo žmogiškumą puola ginti silpnesnio. Tokią situaciją pavaizdavo modernus prozininkas, sovietmečio rašytojas Juozas Aputis novelėje „Autorius ieško išeities“. Kūrinyje vaizduojamas darbas sovietiniame kolūkyje, pietų pertrauka. Baltakakliui (vienam iš darbininkų) atsisakius valgyti jį užpuola kitas, fiziškai stipresnis už jį – Storasprandis. Jaunas inteligentas (Studentas) negali susitaikyti su smurtu, todėl puola jam padėti. Nors fiziškai kovoti yra nepajėgus, tačiau sukaupus visą valią ir tvirtybę blogis yra nugalimas. Visą šią istoriją stebi dar vienas veikėjas – autorius, neanalizuoja situacijos, tačiau užsimena, kad palaiko inteligentą. Ne tik šios novelės autoriui, bet ir kiekvienam iš mūsų svarbu stoti į gėrio pusę, kad išliktume dorais, altruistiškais piliečiais. Taigi, inteligentai, gyvenę sovietiniais laikais ugdė žmonių moralę, vertybes, vedė į šviesą.
Apibendrinant, būtų galima teigti, kad įvairiais istoriniais laikotarpiais inteligentų vaidmuo mūsų visuomenėje keitėsi – kaip ir kitos žmonių grupės jie patyrė nuopolių bei pakilimų, tačiau jie sugebėjo išlikti, ir tik dėl jų mes turime savo unikalumo simbolių, galime prisiminti tragiškus įvykius, kurie suteikia stiprybės ir vilties. Iš jų mes galime mokytis būti gerais ne tik sau, bet ir kitiems.