Ką „Anykščių šilelis“ kalba XXIa. žmogui?

Kolegė Rima Krikščiūnienė dalijasi mokinio rašiniu:

Ką „Anykščių šilelis“ kalba XXIa. žmogui?

Antanas Baranauskas, romantizmo atstovas, parašė kūrinį „Anykščių šilelis“. Ši poema puikiai atspindi epochos nuotaikas ir lūkesčius. Kūrinį autorius parašė dėl to, kad jį įžeidė dėstytojas, kuris neigiamai atsiliepė apie lietuvių kalbą. Baranauskas norėjo įrodyti, kad ir mūsų kalba nėra prastesnė už kitas. Lyrinėje poemoje kalbama apie gamtos ir dvasinio tvarkingumo dermę, joje atkurta miško priešistorė. Apie tai ir kalbama XXIa. žmogui.

Visų pirma, poemoje aprašomas senovės miško grožis. Pirmoje poemos dalyje daug džiaugsmo, gamtos vaizdavimo. Iš pradžių aprašomi regimieji vaizdai: žvilgsnis kyla vertikaliai — nuo samanų iki medžių. Miškas Baranauskui buvo šventovė, teikianti malonumą bei jausmus, ten jis įžvelgė paslaptingą jėgą, kuri traukė atgal į girią. Svarbiausia, kad šile jis pajunta ramybę: „Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,/Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta“. Poemoje daug tautosakinių motyvų, tokių kaip „Eglė žalčių karalienė“, pasaka apie Sedulėlę, kurie išryškina ir sustiprina jausmus. Senovės miške žmogus jautė romumą.

Tačiau šilelis buvo ne vien ramybės oazė. Kūrinyje rašoma apie lietuvio ir miško draugystę bei šilo naudą žmogui. Iš pradžių rašoma, kad šilelis senų senovėj, dar pagonybės laikais, buvo laikomas šventa vieta. Pasak Baranausko, miškas padėdavo  žmogui: „Žiedais bites penėjęs, saldų medų daręs./Ligas visas lietuvių su prakaitu varęs“. Taip pat lietuviai iš medžių gamindavosi vyžas, statydavo tvoras. Jokiu būdu miško jie nekirto betį saugojo, nes gaudavo iš jo daug naudos.

Antroje poemos dalyje su giliu skausmu poetas aprašo nuniokotą, nusiaubtą mišką: „Ė kur dabar šilelis, buvę miškai šventi,/Kažin kodėl senobėj visiškai išskinti.“. Galiausiai lietuvius užvaldė godumas ir šie mišką ėmė kirsti dėl pinigų ar degtinės. Šilelį visi naikino, bet jo niekas negynė. Toks žmonių elgesys pražudė mišką. Miško likimas yra paralelė tautos likimui, todėl kūrinio tema susipina su krašto išnaudojimu bei carine priespauda.

Lietuvis šile jausdavosi puikiai. Visas tas grožis priversdavo susimąstyti: „Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?“. Anykščių šilelis žmogui buvo vieta, kurioje jis galėjo pabūti su savimi, nusiraminti, susikaupti. Todėl šis kūrinys sako, kad XXIa. žmonės turėtų suprasti miško grožį bei naudą, jį saugoti ir mylėti.

Igkl. Airidas Urbonavičius