Istorijos ženklai Antano Škėmos romane „Balta drobulė”

Kolegė Zita Treinienė dalijasi gerąja patirtimi:

***

Istorijos ženklai Antano Škėmos romane “Balta drobulė”

Istorijos ženklus romane “Balta drobulė” galime surasti skyriuose  “Iš Antano Garšvos užrašų”, kuriuose pagrindinis veikėjas prisimena savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje, bei  iš praeities prisiminimų, atskleidžiamų ne paties Garšvos, o pasakotojo. Kartais istorijos detalės  tampa Garšvos vizijų dalimi. Perteikiama informacija istorijos tema pristatoma skaitytojui  mozaikiniu vaizdavimo principu.

Istorinė, garbinga viduramžių praeitis: tėvas dažnai prisimindavo Lietuvos kunigaikščius. Iš jo pasišaipydavo A.Garšva ir jo motina. Pagrindinio veikėjo tėvas šaukdavo: ”Mes nuo jūrų iki jūrų”. Ši citata parodo buvosios valstybės teritorijos ribas ir apnuogina istorinę tiesą- Lietuva XX a.vėl ištrinta iš Europos žemėlapio.

Prisiminimas apie kilmingą Lietuvos praeitį  prikelia A. Garšvos vaizduotėje 1864 metų sukilėlio, šviesiaplaukio bajoro paveikslą, aristokrato protėvio prisiminimas- kontrastas Garšvos dabartinei būsenai, žmogaus be namų situacijai.

Napoleonas Vilniuje: Garšva prisimena legendą apie Napoleono susižavėjimą Onos bažnyčia, kurią jis norėjo perkelt iš okupuoto Vilniaus  į Paryžių. Onos bažnyčią, Vilnių  Garšva prisimena būdamas Amerikoje ir stebėdamas mažą muziejų, vaizduotėje sukurdamas Napoleono ir mažos mergaitės iš Bronxo siluetus. Vėliau Garšvos mintys sukuria siurrealistinį vaizdą- Onos bažnyčia atsiduria Vašingtono skvere. Garšva džiaugiasi, kad Napolepnui nepavyko perkelti Onos bažnyčios į Paryžių, o jis perkėlė į Ameriką. Napoleono tema  primena apie didžiojo prancūzo užmojus užkariauti pasaulį ir tragiškus žygius, kaip ir Garšvos pasiryžimą meno kūrinyje pranokti realybę, o tiesa tokia- kiek daug psichiatrijos ligoninių pacientų save vadino Napoleonais.

Lietuvos Nepriklausomybė,  Kaunas: prisimena nepriklausomą Lietuvą, Kauno Laisvės alėją – visi šie prisiminimai vertinami ironiškai. Garšva mato Kauną kaip apsimetantį didmiesčiu, kopijuojantį vakarietiškus miestą. Jo manymu, ir pačių žmonių vertybių sistema iškreipta, o jų moralė žlugusi.

Vilniaus situacija lenkų okupacijos metais: žmonės, kurie buvo kankinami neturėjo maisto atsargų. Garšva šį laikotarpį atsimena iš tėvo pasakojimų, jo tėvas buvo  Lietuvos patriotas.

1941m bolševikų okupacija: bažnyčios vaizdinys sukelia prisinimimus apie Elenos pasakojimą,  ji  kentėjo matydama kraupius įvykius Vilniuje- 1941 metais bolševikai vežė vienuoles iš Vilniaus, tyčiojosi iš jų, mušė, nes tos negalėjo niekaip išsaugoti pusiausvyros sunkvežimyje ir griuvinėjo. A. Garšvai prisiminimas sukelia juoką iš absurdiškos situacijos- vienuolės nebuvo sportiškos.

Jeigu Elena 1941 metų įvykius tik stebėjo, tai A. Garšva tampa partizanu, kovojančiu prieš okupaciją. Jis yra širpių istorinių įvykių dalyvis, likęs vienas stebėti karo lauko, susiremia su jaunu rusu. Susirėmimas baigiasi žmogžudyste: Garšva nužudo žmogų. Žudymo metu Garšva buvo afekto būsenos ir veikė tik it nieko nejaučiantis kūnas. Šis įvykis priverčia jį susimąstyti: amžius, kuriame gyvena, kupinas prievartos ir žiaurumo, o jis pats suvokia esąs nevertas Dievo malonės, nes praliejo kito žmogaus kraują, jaučiasi esąs modernus vampyras. Garšva supranta, kad skaldydamas ruselio galvą, jis keršijo už savo paties viršugalvį.

Antanas Garšva gyvendamas Aukštojoje Panemunėje rašo eilėraštį, kuriame nori prikelti žuvusį aisčių rojų. Tuo metu įsiveržia saugumiečiai, siekiantys priversti poetą rašyti  naująją santvarką šlovinančius eilėraščius. Garšva eilėraštį išmeta į Nemuną, o už nepaklusnumą sulaukęs smūgio į galvą, patenka į beprotnamį, prasideda ligos istorija. Garšvos eilėraščiai nebuvo spausdinami sovietiniuose laikraščiuose, nes jo kūryba  reakcionieriška ir  formali.

Pirmojo bolševikmečio metu Garšva buvo kankinamas enkavedistų. Jis tampa bolševikmečio auka. Pats patyręs istorijos žiaurumą, jaučia egzistencinę giminystę su milijonais karo aukų, kankinasi įsivaizduodamas priešmirtinėse dujų kalmerose naikinamų žydų ar Sibire sušalusių kalnių kančias.

Buvo ir kitokių žmonių, prisitaikančių prie istorinės situacijos,- poetas Zuika buvo Garšvos draugas, kuris rašė apie karą, Vilnių, apie tautines šventes, o vėliau apie Maskvą ir komunistines šventes. Eilėraščiai daug kuo nepasikeitė – jie praturtėjo žodžiu Stalinas.

Antrasis pasaulinis karas, vokiečių stovyklos, masinės mirtys karo pabaigoje Europoje

Antrasis pasaulinis karas sugriovė daugelio žmonių likimus, A. Garšvą pavertė emigrantu.

Garšva emigruoja į Vokietiją, kadangi jį taip pasielgti priverčia įsigalėjęs sovietų režimas Lietuvoje, o vėliau į JAV .

 Vokiečių stovyklos buvo pastatytos ant molinės žemės. Šalia buvo: “Geležies laužo krūvos (kaidaise čia stovėjo lėktuvų angarai, kuriuos subombordavo)- mūsų vaikų žaidimo vieta”. Prisimena pokario pabėgėlių stovyklą Vokietijoje ir draugą Vaidilionį. Garšva manė, kad menas neturi būti politiškas, nes toks menas yra vienadienis ir ilgai neišlieka, o Vaidilionis kūrė saldžius patriotinius eilėraščius.

Antrojo pasaulinio  karo pabaigoje Veimaro mieste mieste buvo traukiamos iš rūsių suvirintos per bombardavimą  karštame vandenyje mergaitės.  Prie Čekoslovakijos pasienio atvažiavo vagonas, kuriame buvo daug vaikų lavonų : ”suradome apie trisdešimt apipuvusių vaikų nuo trijų iki septynerių metų amžiaus”. Apibendrindamas savo patirtį sako: “apvaizda paskyrė mane lavonų stebėtoju.“

Apibendrinimas:

Garšva skausmingai mąsto apie šį gyvenimo epizodą, kuris prieštarauja humanistinei pasaulėjautai, jo supratimu, meilės Dievas iš žmogaus egzistencijos yra pasitraukęs, todėl apleistame pasaulyje gali vykti tokie baisūs dalykai kaip karai, masinės žudynės, tremtys, kurių taip gausu XX a. istorijoje.