Rašinys rašytas klasėje, klaidos netaisytos.
Gyvenimo prasmės vertybių įvairovė
„Gyvenimas – sapnai spalvoti, o jie taip pat tik susapnuoti“ – teigė rašytojas Calderon de la Barca. Prasmingą gyvenimą daro dalykai, kurie yra vertingi. Mes patys turime pasirinkti, kas mums vertinga ir prasminga. Neužtenka tik svajoti ar sapnuoti, kur mūsų norai ir svajonės būna spalvoti ir visada išsipildo, reikia veikti ir stengtis, kad sapnai taptų tikrove. O kad tai išsipildytų, reikia išsiaiškinti, kokios pagrindinės mūsų vertybės, kurios daro gyvenimą prasmingą.
Kas daro gyvenimą prasmingą? Dažnai susimąstau apie tai. Daugelis sako, kad pagrindinės gyvenimo vertybės yra šeima, artimieji, bet retas, kuris iš tikrųjų susimąsto, kokią įtaką gyvenime turi aplinkiniai žmonės. Vieni mano, kad gyvenimas yra prasmingas tada, kai jie turi milijoną draugų, yra išbandę visus gyvenimo teikiamus malonumus, yra atsiskyrę nuo tėvų ir gali daryti tai, ką nori. Tačiau drįsčiau suabejoti ir paprieštarauti. Jei esi atviras, pasileidęs žmogus, tu tapsi niekam neįdomus, nes ir taip visi viską apie tave žino. Todėl akivaizdu, kad dorumas, paslaptingumas yra vertybės, kurios daro gyvenimą prasmingesnį. Apie tai susimąstyti privertė Baroko epochos veikėjo Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus eilėraštis „Teisina savo vienišumą“. Šio eilėraščio lyrinis subjektas yra garbingas, nusipelnęs žmogus, kuris renkasi kuklumą vietoj šlovės: „Šlovės triukšmingos aš nekenčiu kelių / Išmintų: Gandas iškelia kartais ją.“ Jis nori būti doras, atsisako garbinimo. Renkasi būti šiek tiek vienišas, nes viešumas jam taip pat yra viena iš vertybių: „Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt?“ Autorius trokšta kuklaus, doro, niekieno negriaunamo gyvenimo. Tokį gyvenimą jis ir stengiasi susikurti. Iš to suprantame, kad ramesnis ir paslaptingesnis gyvenimas yra labiau vertinamas ir tausojamas, nes tada žmogus gali būti su sau svarbiais ir mylimais žmonėmis.
„Aš yra tarp begalybės ir Nieko, tarp Dievo ir gyvūno. Tai niekas, palyginant su Dievu, bet tai viskas palyginant su Niekuo“ – yra pasakęs prancūzų filosofas, matematikas Blaise Pascal. Šiais laikais daugelis pamiršta Dievą. Atsimena tik tada, kai atsitinka nelaimė ar kažko labai nori. Jei manęs paklaustų, ar aš dažnai atsimenu Dievą? Pagalvojus, turėčiau atsakyti, kad ne taip dažnai, kaip norėčiau. Prisipažįstu, esu tikinti ir tikrai myliu Dievą, bet susipažinusi su Baroko epochos atstovo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio asmenybe, suprantu, kad tikėjimas Dievu gali būti labai stiprus. Išgirdę apie jo sunkią ir varginančią kelionę į Jeruzalę, susimąstome, ar mes išdrįstume leistis į tokią kelionę. Jam teko labai daug iškęsti ir patirti, bet pradėjęs kelionę, neketino mesti šios misijos, nes buvo pažadėjęs Dievui, kad jei sveikata pagerės, jis būtinai nukeliaus į Šventąją žemę. Toks Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio užsispyrimas ir noras viską pamatyti iš arti, savo akimis, rodo, kad jis labai myli, gerbia ir tiki Dievą. Vėliau, grįžęs, visus savo patyrimus ir pamatytus vaizdus aprašo knygoje „Kelionė į Jeruzalę“, kuri buvo pripažinta visame pasaulyje. Tai priverčia mus susimąstyti ir atkreipti dėmesį į save, savo vertybes ir suprasti, kad Dievas mūsų gyvenime turi būti gerbiamas, nes tai viena iš pagrindinių dorybių ir vertybių, kuri mus skatina būti geresnius ir laimingesnius.
Apibendrinant galima teigti, kad norint susikurti prasmingą ir teisingą gyvenimą, reikia išsiaiškinti savo pagrindines vertybes ir jų nepamiršti, nes tik jos padeda nenuklysti nuo doros kelio bei susikurti laimingą ir turiningą gyvenimą.
Goda G.,IVg klasė
