Kolegė Vilma Katkauskienė dalijasi gerąja patirtimi:
Diktantas
Baigėsi vasara. Dažnai sakoma: „Vasarai už greičio viršijimą reikia duoti baudą”. Bet juk jos nepratęsi. Gali tik mintimis atsigręžti į šiltąsias, saulėtąsias atostogas, bet džiaugtis turėsime išmokti pilkąja, gelsvąja rudens diena. Bus ir juodųjų – vėl kankins nuodėmės, ištįsėliai, nesėkmės, pasekmės, drąsuoliai, nuopuoliai, priepuoliai, pojūčiai, įkyruoliai. Regs mokytojai įvairias pinkles, dūgs vaikučiai, megs namų darbus. Ypač sunku bus prisiminti visas sąmones ir nesąmones, ilgakojes pusseseres, pusžales kriaušes, apynaujes kojines. „Sūpynės, džiūvėsėliai, nepažįstami ir nesąmoningi, bąla, nubalo, balina, nubalino tręšta ir patręšė” įgriso ir įgrysta. Gurkšnis vasaros vėjelio žaliajame miškely atgaivintų. Bet mes žinome, kad mūsų miškelis – mūsų savastis, turime išsaugoti tautos savastį. Lietuvių kalba unikali. Todėl ir po vasaros, ir šiandien, ir visada turime mokėti rašyti šalo, geso, Kęstutis ir Kastytis, mažina ir mąžta, pasiūk ir atsiųsk, įžymiajai seseriai ir baikščiai sesei. Ypatingąsias taisykles turime perduoti kitoms kartoms, perrašyti jųjų negalime. Kitaip gausime baudą už beraštystės greičio viršijimą.
150 žodžių
Puikus diktantas, tiesą pasakius, retai rasi geresnį.