Rašinio klaidos netaisytos
Ar XXI a. žmogus yra įsipareigojęs tautai ir tradicijoms?
Paulius Kovas knygoje „Gyvenimas audroje. Kaip išlikti sausam“ rašė: „Esame tokia maža tauta, o leidžiame sau prabangą nežengti žingsnio. Draudžiame sau ir kitiems ištarti: „Aš galiu. Aš sugebu daugiau, nei jūs manot.“ Dažnai rašoma, kad S. Darius ir S.Girėnas nugalėjo Atlantą. Jie nenugalėjo Atlanto. Jie nugalėjo save, nes išdrįso pakilti.“ Esame ta karta, kuri toliau kurs Lietuvą. Tik ar daugelis XXIa. žmonių yra įsipareigoję tautai ir tradicijoms? Pabandykime apie tai pasvarstyti.
Ką šiuolaikiniam žmogui reiškia tauta ir tradicijos? Sudėtingas klausimas. Kaip ir visais laikais, žmonės yra skirtingi, kiekvienas turi savo vertybes ir įsipareigojimus, todėl ir tautos suvokimas yra skirtingas. Vieniems tai „…tik kilimėlis prie durų atėjūno kojoms nusišluostyti“ (R.Granauskas), kitiems – labai svarbus ir prasmingas dalykas, kuris jungia visus žmones. Ką man reiškia tauta ir jos tradicijos? Atsakymas aiškus ir labai paprastas. Tai svarbi dalis mano gyvenime. Aš jaučiu meilę tėvynei, pagarbą žmonėms, kurie visa tai sukūrė. Ar jaučiuosi įsipareigojusi tautai? Žinoma. Tai mano namai, artimieji, žmonės, kuriuos jungia įvairūs praeities ir dabarties įvykiai. Kiekvienas mylintis savo šalį, tėvynę, jos palikimą, supranta, kad tai yra vertybė. Štai skaitydama XVIa. LDK poeto Jono Radvano 3300 eilučių parašytą herojinį epą „Radviliada“ pastebiu, kad tai yra kūrinys apie galingą Lietuvos valstybę ir tėvynės gynėją Radvilą Rudąjį – vieną garsiausių visų laikų karvedžių. Radvila Rudasis jau nuo mažens mokomas mylėti tėvynę, būti garbingas ir atsidavęs savo šaliai: „Žiūrėk Lietuvos kuo pirmiausia! / Savo tėvynei tarnauk.“ Suprantama, kad karvedys jau nuo mažens yra įsipareigojęs tėvynei. Todėl sapne Vytautas Didysis kreipiasi ne į ką kitą, o į karvedį, nes juo pasitiki. Kunigaikštis ragina didvyrį ir vadina Radvilą Rudąjį vienintele Lietuvos viltimi, ginant šalį nuo Maskvos kariuomenės. Akivaizdu, kad Radvila Rudasis buvo vienas iš tų žmonių, kuris nebijojo pasipriešinti tiems, kurie norėjo pakenkti tėvynei, tautai, gimtiesiems namams. Ir tik tai parodo, kad senovėje buvo žmonių, neabejingų tautai ir jos tradicijoms. Džiugu, nes tai vienas iš dalykų, kuriuo galime didžiuotis.
Įsipareigojimas tautai ir tradicijoms, kas tai? Gal tai įsipareigojimas niekada nepalikti savo gimtosios šalies? Galbūt tai pažadas nepraleisti nei vienos valstybinės ar tradicinės šventės? O gal tai papročių laikymasis? Jei kas nors paklaustų manęs, kuris iš šių teiginių yra teisingas, atsakyčiau, kad visi. Tačiau pagalvokime, ar šiais laikais žmonės visa tai prisimena, ar stengiasi to laikytis? Drįsčiau suabejoti. Darosi baisu, kai išgirsti per radiją ar televiziją, kiek daug Lietuvos gyventojų emigruoja, palieka tėvynę. Tai daro neigiamą poveikį Lietuvai. Deja, bet ne tik tai silpnina mūsų tautą. Jeigu gatvėje paklaustume žmonių, ar jie žino visas Lietuvos valstybines šventes, tik retas atsakytų, kad taip. Kiekvienas lietuvis, įsipareigojęs tautai, turėtų žinoti svarbiausias šventes, svarbiausias tradicijas ir papročius. Tik taip mes galime stiprinti savo tautą, jos neapleisti. Tačiau šių laikų Lietuva, kad ir kaip gaila būtų, nėra tokia vieninga ir stipri, kokia buvo anksčiau. Žmonės pamiršta svarbiausius dalykus, kurie stiprina ir jungia tautą. Išvyksta į kitas pasaulio šalis, taip išduodami tėvynę. Todėl akivaizdu, kad nors žmonės ir jaučiasi įsipareigoję tautai ir tradicijoms, iš tiesų taip nėra. Gerbti ir mylėti tėvynę neužtenka, reikia dėl jos aukotis, neapleisti jos, prisiminti svarbiausius įvykius ir nepalikti jos, nes tai mūsų gimtieji ir vieninteliai namai. Ne veltui čekų rašytojas J.Hašekas yra pasakęs: „Tėvynė, kaip ir mylimoji, – žmogui tik viena.“
Lietuvių tauta mums yra vienintelė, išskirtinė ir mylima, tačiau XXIa. žmonės nėra tokie įsipareigoję tautai ir tradicijoms, kokie lietuviai buvo anksčiau. Tai reiškia, kad šių laikų žmonės turi kur tobulėti ir stengtis dėl tautos gerovės.
Goda G., IVg klasė
