Kolegė Milda Balionienė dalijasi mokinio bandomuoju rašiniu:
Siunčiu jums savo mokinio bandomojo egzamino rašinį. Būtų naudinga sužinoti kolegų nuomonę apie šį rašinį.
Ar visada tarnystė žemina?
Kiekvienas žmogus turi apsispręsti: ar tarnauti kilniam tikslui, siekiant savo idealų, ar plaukti pasroviui, niekam neįsipareigojant. Dažnas pasirenka pastarąjį variantą, tikėdamas, kad tarnystė žemina, nes suvaržo žmogų, todėl jis negali jaustis laisvas. Tačiau ar iš tiesų visas jėgas atiduodantis kovai už savo idealus žmogus yra pažemintas? O gal tarnystė kaip tik išaukština žmogų, nes parodo jo tvirtybę ir nepalaužiamą atkaklumą?
Kovotojų už tautos gerovę ir laisvę apsisprendimas tarnauti tėvynei parodo dvasios stiprybę ir bebaimę širdį. Maištininkai, ginantys tautos tapatumą ir nepriklausomybę, dažnai lieka nesuprasti prisitaikėlių, pataikaujančių svetimai ideaologijai. XXa. viena kitą keitusios Lietuvos okupacijos sukrėtė visuomenę ir ją ideologiškai supriešino. Vieni tapo uoliais sovietų valdžios tarnais, o kiti dalyvavo aktyvioje pasipriešinimo kovoje, nors buvo persekiojami ir baudžiami. Vienas garsiausių antisovietinio judėjimo narių – žymus lietuvių rašytojas Bronius Krivickas. Blaiviai pasirinkęs partizano kelią, jis kūrė eilėraščius, kuriuose žmogus atsiskleidžia kaip aiškiai apsisprendusi herojiškai aukai ir ją suvokianti asmenybė. Eilėraštyje „Kai kovoj kelies tu į ataką” nepaliekama vilčių laimėti, bet mūšį – kad ir žūdamas- laimės auką pasirinkęs žmogus. Suvokdamas tragišką savo ir tautos lemtį, Krivickas morališkai priešinosi okupacijai iki pat mirties, kai kartu su kovos draugu žuvo per susišaudymą. Kylantis į kovą žmogus yra įkvėpėjas, įrodantis, kad tik bebaimis herojus gali įveikti kur kas stipresnį priešą, o herojiška laikysena yra moralinės pergalės įrodymas. Aukotis vardan tėvynės gali ne kiekvienas žmogus, šis žingsnis reikalauja begalinio tikėjimo savo idealais, pasiryžimo kovoti iš anksto nulemtą kovą, todėl toks apsisprendimas be abejo išaukština žmogų.
Stipriu negalima pavadinti žmogaus, kuris nuolatos beprasmiškai aukojasi. Šiuolaikinėje visuomenėje dažnai galima pastebėti tėvus, besąlygiškai mylinčius savo vaikus, negalinčius atsispirti jų norams ir todėl nesąmoningai jiems tarnaujančius. Jie leidžiasi manipuliuojami, yra naivūs ir lengvai įtikinami, todėl jų negalima vadinti stipriais. Tokia auka ne tik yra beprasmė, tačiau gali turėti ir daug neigiamų pasekmių, turinčių įtakos jų pačių ir netgi jų atžalų gyvenimams. Apie tai rašė vienas žymiausių realizmo atstovų Onorė de Balzakas romane „Tėvas Gorijo”. Tai yra tragiška istorija apie tėvą, kurio beprotiška meilė dukterims sugriovė jo gyvenimą. Besąlygiškai mylėdamas turtingas egoistes Anastaziją ir Delfiną, Gorijo joms atiduoda viską, tačiau senatvėje lieka apleistas ir vienišas. Jos išnaudoja tėvą iki paskutinės valandos, o po jo mirties net neatvyksta į laidotuves. Gorijo sąmoningai pasirenka tarnystę dukterims, tačiau tai tik menkina jo orumą, nes ši auka yra beprasmė. Tokiu atveju tarnystė neišaukština žmogaus, tik priverčia jį kentėti.
Jeigu tarnystė gali ir pažeminti, ir išaukštinti, kaip tuomet reikėtų elgtis kryžkelėje stovinčiam žmogui – ar keliauti per gyvenimą niekam neįsipareigojant, ar vis dėlto rinktis tarnystę? Kartais reikia nepalaužiamo atkaklumo ir besąlygiško tikėjimo svajone, kad galėtum nepaisyti kitų žmonių nuomonės, išliktum, kas esi, ir galėtum aukotis vardan tauresnių tikslų. Tarnystė savo idealams, o ne primygtinai siūlomiems aplinkinių, yra neatsiejama nuo kovos ir vienatvės, todėl tik patys stipriausieji gali leistis šiuo keliu. Idealistas kovotojas už savo svajonę vaizduojamas XXa. amerikiečių rašytojo Ričardo Bacho alegorinėje apysakoje „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra”. Tūkstančiai žuvėdrų, krante laukiančių maisto ir nesugebančių pažvelgti giliau, kūrinyje tampa nieko nesiekiančių, nematančių tikslo gyvenime žmonių simboliu. Tačiau Džonatanui Livingstonui Žuvėdrai už maistą svarbiau-skraidyti, už kasdienybę – tobulybė. Tam, kad įvaldytų skraidymo meną, jis turi pasitraukti iš tokio elgesio netoleriuojančio Būrio. Mesdamas iššūkį savo prigimčiai, Livingstonas neišsižada svajonės, tarnauja aukštesnėms vertybinėms nuostatoms, o ne dėl maisto kąsnio kovojančiam Būriui. Toks apsisprendimas lemia atstumtojo likimą, tačiau kartu ir išaukština Livingstoną, nes parodo jo ištikimybę savo idealams. Tik žmogus, turintis tvirtas vertybines nuostatas ir jų neišsižadantis gali neabejoti, jog jis nebus pažemintas net ir tarnaudamas.
Sunku visuomet pasirinkti teisingai, todėl žmogus, prieš apsispręsdamas, ar siekti tauraus tikslo, ar rinktis mažiau pastangų reikalaujantį kelią, turi gerai apsvarstyti, ar jo tarnystė išties bus prasminga. Ne visi tarnaudami parodo vidinę stiprybę, tai pavyksta tik tvirtai savo prioritetus žinantiems žmonėms. Beprasmiška tarnystė kaip tik sukelia skausmą ir pažemina. Tačiau žmogus su aiškiomis vertybinėmis nuostatomis net ir tarnaudamas taps ne silpnumo simboliu, o bus išaukštintas.
