Kolegė Gražina Trybienė dalijasi literatūriniu rašiniu:
Apsisprendimo problema lietuvių literatūroje
(J.Biliūnas, Vaižgantas, V.Mykolaitis – Putinas)
Literatūrinis rašinys
Dažnai žmogus abejoja dėl savo pasirinkimų, kurie gali nulemti jo gyvenimą, arba priima netinkamą sprendimą ir dėl to patiria sunkių dvasinių kančių. Abiem atvejais žmogus pakliūna į sudėtingus dvasinius svarstymus, kurie vieniems baigiasi suradus tinkamą sprendimą, kitiems nusitęsia per visą gyvenimą. Pasirinkimo temą gvildeno lietuvių literatūroje ir J.Biliūnas bei V.Mykolaitis – Putinas, autoriai, kuriems ypač svarbus buvo žmogaus dvasinis gyvenimas.
XX a. pr. moderniosios prozos pradininkas Jonas Biliūnas novelėje „Vagis“ apsisprendimą vaizduoja kaip jauno žmogaus dvasinę kovą. Tą kovą nulėmė netinkamas pasirinkimas, kuris virto personažo išbandymu, sukėlusiu daug sumaišties. Pats veikėjas, jis ir pasakotojas, susitikimą su vagimi, ketinusiu pavogti jo arklį, vadina įvykiu, galėjusiu sugriauti sodiečiui gyvenimą, bet juk sugriovė iš tikrųjų, nes kai Jokūbas, gindamas gyvulį, netyčia užmušė vagį ir nuslėpė nuo visų savo poelgį, nebuvo ištremtas į Sibirą ar atskirtas nuo gimtųjų namų, jis netgi sukūrė šeimą, kaip ir ketino, bet neteko ramybės. Užvaldė graužatis dėl to, ką veikėjas padarė. J.Biliūnas pirmasis lietuvių literatūroje prabilo apie sąžinę – svarbiausią žmogaus teisėją, nes jam, kaip humanistui, rūpėjo parodyti, kas atsitinka, kai žmogus pažeidžia moralines normas. Juk nutylėti, nuslėpti nusikaltimą renkasi pats žmogus, tai padarė ir Jokūbas po to, kai užmušė vagį, nes vadovavosi vyravusia nuostata, jog vagis yra atstumtasis, nepageidaujamas visuomenėje, pažeidžiantis jos normas, todėl ir išvežė kuo toliau nuo namų, savos erdvės, paliko pamiškęje su apynasriu, bet pats Jokūbas negalėjo numatyti, kad šis įvykis sukels ir pažadins jo dvasingąją prigimtį. Štai kodėl netinkamas apsisprendimas pavertė personažo gyvenimą kaltės pripažinimu, savigrauža ir atgaila. Jokūbas prarado ramų miegą, pabusdavo išpiltas šalto prakaito, bijodamas pakelti akių, vaikščiojo nuleidęs galvą, nes galvojo, kad kiekvienas iš jo žvilgsnio supras, ką sodietis padarė. Siekdamas sumažintį kančią kartojo sau, jog gynė turtą ir gyvybę, todėl teisinosi sakydamas, kad jei ne jis, vagis būtų Jokūbą užmušęs, nes turėjo revolverį. J.Biliūnas leidžia savo personažui teisintis, prisipažinti, jog bijojo būti išvežtas, nesukurti šeimos, paskui sielotisdėl šeimos likimo, bet tas teisinimasis kančių nepalegvino, tad ne kartą veikėjas svarstė, jog reikia prisipažinti, tik ir tada guodėsi mintimi, kad kalėjimas nekaltumo nesugąžina, bet dar didesniu nusikaltėliu paverčia. Kai Jokūbas pasisako per išpažintį kunigui, vėliau žmonai, kaimynams, dėl ko kankinasi, yra guodžiamas jų, bet ir tada palengvėjimas trunka labai trumpai. Atgailaudamas personažas meldžiasi, aukoja bažnyčiai, tik Dievo bausmės vis tiek bijo, nes nežino, ką Aukščiausiasis pasakys. Šia Jokūbo istorija J.Biliūnas atskleidžia paprastą tiesą – vienas netinkamas pasirinkimas pakeičia ne tik žmogaus dabartį, bet ir ateitį, vienas netinkamas sprendimas tampa kasdieniu, ilgu ir sunkiu susitikimu su savo sąžine, kuri baudžia nepriklausomai nuo to, kokio socialinio sluoksnio yra žmogus, bet J.Biliūnui buvo svarbu akcentuoti ne nusikaltimą, o ir kaltės suvokimą, nusikaltusiojo atgailą,suprasti, kad tas, kuris nusikalto, gailisi. Džiugu, kad rašytojo kūrinys pažadina ne tik Jokūbo, bet ir kiekvieno skaitytojo dvasingumą.
Poetas ir prozininkas V. Mykolaitis – Putinas psichologiniame romane „Altorių šešėly“ apsisprendimo problemą vaizduoja kaip jauno žmogaus dvejones, nulemtas prigimtinio talento kurti poeziją ir pašaukimo tarnauti Dievui. Kai pagrindinis kūrinio veikėjas klierikas Liudas Vasaris suvokia, jog į kunigų seminariją atvedė ne pastoracija, ne Kristaus mokslo skleidimas ir ne dvasinis tobulėjimas, o nusilenkimas tėvų norui, sielojosi, bet neilgai guodė kitas stojimo į seminariją motyvas – dirbti Lietuvai, lygiuotis į Maironį, nes greitai gyvenimą apkartino supratimas, jog nejaučia gyvo tikėjimo – nepasiilgsta Dievo namų, neliūdi, iš jų išėjęs, nespurda širdis išvydus Dievo atvaizdą. Padėtį dar labiau apsunkino supratimas, jog nedžiugina sutanos apsivilkimas, išpažintis, Komunijos priėmimas, nes viską daro iš pareigos ir susižavi tik todėl, jog tai nauja. Padėties nepalengvino dvasios tėvo atsakymas, jog dvasinis atšalimas – tik Dievo išbandymas,todėl reikia kantriai atlikti religines apeigas ir nesitikėti Dievo malonės labai greitai. Šis atsakymas dar labiau paskatino personažą grimzti į savianalizę, užsidaryti ir kentėti. Abejonių dar daugiau pridėjo pokalbis su Varioku, kuris visas religines apeigas vadino komedija ir siejo su karjera. Vis tik tąkart Liudas Vasaris apsisprendžia būti geras kunigas ir sau sako, kad šiam siekiui įgyvendinti užteks pasiryžimo ir gerų norų. Dar nesuprato, jog klydo, nes neturėjo kuo užpildyti atsivėrusios tuštumos, bet ją užpildė pats gyvenimas, kai įkvėptas Nepažįstamosios parašė pirmąjį eilėraštį. Tada užmiršo nusilenkimą kitų valiai ir net apsisprendimą būti geru kunigu. Skaitė eilėraštį dešimtis kartų, norėjo nežinoti, kad tai jo eilės, bet nebegalėjo, nes mokėjo atmintinai. Deja, kai „Šviesos“ kuopelės, į kurią klierikas buvo priimtas, iniciatyva eilėraščiai pasirodė laikraštyje, džiūgavo daug trumpiau, nes tada skaitydamas savo eiles išsigando per daug drąsių minčių, išvydo save klūpantį ir suprato, kad negali rašyti. Šį suvokimą patvirtino klieriko Varnėno išmetimas iš seminarijos už pasaulietinio eilėraščio perskaitymą. Būtent tada Liudas Vasaris supranta, kad tarp poezijos ir kunigystės didelė bedugnė, todėl, anot Tiutčevo, turi slėpti savo jausmus ir svajones. Veikėjui reikėjo pasirinkti – išsižadėti savęs ar atsiriboti nuo kunigystės, ir jis apsisprendžia užgniaužti širdies balsą. Dar nesuprato, kad šis apsisprendimas dar labiau gramzdins į apatiją, kurią sunkino jau antras nusiteikimas būti geru kunigu. Tik tada, kai baigęs seminariją ir pradėjęs dirbti vikaru Kalnynuose bei pavargęs nuo kunigiškų pareigų rutinos, Liudas Vasaris atokvėpio ieško gamtoje, ji primena, jog veikėjas turi Dievo kibirkšį, t.y. talentą, paslėptą giliai širdyje. Gamta tik priminė prigimtinį pašaukimą, o sugrąžino prie jo dvaro ponia Rainakienė, su kuria Liudas Vasaris susipažįsta ir kuri pamačiusi, kaip sutana varžo poetiškos sielos jauną žmogų, įtikina, jog talentą kurti Vasaris gavo iš Dievo, o kunigu jį padarė kiti, vadinasi, pirmiausia jis yra poetas. Tokį ilgą dvejonių ir dvasinės kančios kelią V.Mykolaičio – Putino romano personažas nueina tik todėl, kad buvo pasyvus, neryžtingas bei, kaip ir pats rašytojas, pirmiausia susitaikė su kitų įtaka ir dažniau buvo savojo gyvenimo stebėtojas nei aktyvus jo dalyvis, niekam neatvėrė širdies, nekovojo ir vis grimzdo į individualumą, užsidarymą, buvo priverstas užsidėti kaukę, kurią nusiima tik pažinties su rafinuota, išsilavinusia, poeziją taip pat mėgusia dvaro ponia Rainakiene ir vėliau Aukse, paskatinusia pasitraukti iš kunigystės.Tas pasitraukimas yra V.Mykolaičio-Putino romano atomazga – Liudas Vasaris nebederina poezijos ir kunigystės, nuėjęs ilgą savigraužos kelią iki tikrojo apsisprendimo jis renkasi vieną – prigimtinį talentą.
J.Biliūnas ir V.Mykolaitis –Putinas, gvildendami apsisprendimo temą, atskleidžia, jog netinkamas pasirinkimas suvaržo žmogų, apriboja jo elgesio ir minčių laisvę ir neretai priverčia užsidėti kaukę, t.y. meluoti, apsimetinėti, įkalinti save nelaisvėje, o juk nieko nėra svarbiau už laisvę reikšti mintis ir daryti tai, ką lemia prigimtis, tad pritariu K.Gudonytės minčiai, jog laisvas tas, kuris gali sau leisti nemeluoti. Tokia laisvė juk irgi yra pasirinkimas, bet šis pasirinkimas kuria pilnatvę, o ne sumaištį, veda tiesesniu keliu į savęs suvokimą, tik tame kelyje reikia drąsos ir ryžto, savybių, kurių neretai žmogui pritrūksta.
