Amžinosios vertybės lietuvių literatūroje (V. Krėvė, J. Savickis, J. Biliūnas)
Žmogus, rašydamas savo gyvenimo knygą, visuomet ieško išminties, kurios galėtų pasisemti. Ją individui neretai suteikia filosofų, mąstytojų, išminčių mintys ir pamąstymai. Tačiau dar vienas šaltinis, suteikiantis žmogui išminties, yra literatūra, kurioje nesunkiai galima atrasti unikalių minčių, palyginimų ir pamokymų, kuriais rašytojai siekia žmogui įdiegti vertybes. Vieni tokių kūrėjų buvo XX – ojo amžiaus prozininkas Vincas Krėvė, novatoristas, avangardistas Jurgis Savickis ir realizmo atstovas, lyrinės prozos novatorius Jonas Biliūnas.
Vincas Krėvė (1882–1954) – reikšmingiausias XX a. pradžios lietuvių rašytojas, literatūros klasikas. Krėvės asmenybės reikšmė lietuvių kultūroje apima daugelį sričių. Alberto Zalatoriaus žodžiais tariant, „nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai“. Pasitelkdamas savo gilumą, Vincas Krėvė taipogi savo kūryboje nagrinėjo vertybes, jų reikšmę, kilimą ar priešingai – smukimą. Rašytojo apsakyme „Skerdžius“ jų ne viena. Pagrindinis kūrinio veikėjas Lapinas lyginamas su būdingu ir reikšmingu elementu lietuvių gyvenime – medžiu, tokiu kaip ąžuolas, obelis. Stipriausias ryšys kūrinyje kuriamas tarp senolio ir liepos: „Jiedu visada buvo tokiu pačiu, kaip kad dabar: viena – žalia, išsišakojusi, nubujojusi, visų toje apylinkėje medžių aukščiausia, kitas – stiprus, nors žemo ūgio, bet drūtas“. Šiuo išsireiškimu Vincas Krėvė nori perduoti mums, jog žmogaus ryšys su gamta yra labai glaudus ir stiprus: gamta žmogų, rengia, maitina bei nuramina. Skerdžius turėjo keistą, įdomią, savitą nuomonę apie tikėjimą, religiją. Atrodo, kad jis turėjo savo tikėjimą, nevertino kunigų. Jo tikėjimas – laumės, miškiniai, monai. Manau, jog jo tikėjimas susilieja su gamta. Skerdžius mišką laikė Dievo dovana visai gyvasčiai. Lapinas tikėjo, jog miškai gyvi, tikėjo, kad Grainio liepoje slypi jo gyvybė, tikėjo, jog mirs nulūžus Grainio liepai. Skerdžius nebuvo turtingas materialiai, tačiau savo didžiausiu dvasiniu turtu laikė žmoną ir dūminę pirkaitę. Didžiausia Lapino šeimos turtas buvo jų laimė, kaip sako V. Krėvė: „Visada būdavo linksmi“, „ūkininkai net pavydėdavo jam“.Tačiau laimei buvo lemta pasibaigti mirus Lapinienei: „Nėra tikros laimės pasauly“. Pasitelkdamas Lapino paveikslą Krėvė teigia, jog laimė ir tikra meilė – viena nuo kitos neatsiejamos vertybės. Lapinas buvo dosnus, geros širdies. Kaimo žmonės jo dažnai prašydavo einant iš miško parnešti įvairių dalykų ar išdožti ką nors iš medžio. Skerdžius neatsisakydavo. Tuomet žmonės jam atsidėkodavo, siūlydavo atlygio: „sūrio kąsnelį laukan duosiu“, „kiaušinėlį duonkrepšin įdėsiu“. Senolis šiuo atžvilgiu buvo geras ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Jis mylėjo vaikus. Kartais Lapinas jiems duodavo kokią smulkmenėlę: „Vienam kiša aukšliuką, kitam rėknę, trečiam margintą lazdelę, o tam vėl dūdelę“. Matome, jog gėrį galima pelnyti darbštumu ir gera širdimi – stengdamasis dėl kitų Skerdžius pats sulaukia kitų žmonių geraširdiškumo. Gausybė vertybių, kurios tik puošia ir skaistina žmogaus gyvenimą, pateikiamos dramaturgo, XX – ojo amžiaus kūrėjo Vinco Krėvės – Mickevičiaus apsakyme „Skerdžius“.
Dar viena svarbi amžina vertybė yra tyrumas, nekaltumas, naivus nuoširdumas. Apie tai novelėje „Vagis: kalba ekspresionistas, novatoristas Jurgis Savickis. Rašytojas visą dėmesį sutelkia žvilgsniui į situaciją vaiko akimis, jo išgyvenimus, poelgius. Sugautą vagį berniukas atidžiai stebėjo ir „negalėjo atspėti, kur jį matęs”. Pastraipos kulminacija – vagies sulyginimas su kenčiančiu Kristumi. Vaiko tolesnis poelgis – savotiškas drąsos parodymas. Jo galvoje vyksta minčių chaosas, netvarkingai išdėliotos vaikiškos mintys suteikia savotišką atspindį novelei, padeda skaitytojui labiau įsijausti į situaciją, pažvelgti vaiko akimis. Jis mato tėvą, žiauriai daužantį vagį – žmogų, negalintį priešintis, surištą, tylintį: „Tėtė, sako, geras, bet kam taip baisiai muša vagį!“ – šios vaiko mintys rodo, kad žmogaus (šiuo atveju, ūkininko) prisiimti socialiniai vaidmenys gali byloti apie labai skirtingas tikrąsias žmogaus savybes, tai tarsi kaukės, kurias žmogus užsideda vienoje ar kitoje situacijoje. Taigi, nors ir netiesiogiai, bet J.Savickio rodomame veiksme dalyvauja ir kaimo bendruomenė – su savo įstatymais, su savo vertybėmis. Tas vertybinis kaimo bendruomenės „antstatas“ dar nepaveikęs vaiko, besielgiančio taip, kaip sako širdis, – vaikas paleidžia nusikaltėlį. Bet dar paklausia: „ar tėtės nemuši?” Toks elgesys pribloškia vagį. Ir vaiko, ir vagies sąmonėje kažkas įvyksta, chaosas įgauna formas, kurios veda gilyn į žmogaus dvasinę būseną, išgyvenimus, kurie pasireiškia vaiko išlaisvintu ir bekūkčiojančiu vagimi. Tik pati pabaiga labai netikėta, kitoniška, visai nelaukta, priverčianti skaitytoją susimąstyti ir visus įvykius pasverti iš naujo. Paskutinėje pastraipoje vagį sugauna, tačiau vaikas neanalizuoja šio atsitikimo. Iš potekstės „girdėti”: „Savo žmogiškumą aš parodžiau. Padariau, kiek galėjau“. Tad kaip matome, kritinėje situacijoje vaikas nepraranda tyro, vaikiško žvilgsnio į pasaulį, į jį supančią aplinką, tačiau veikiamas žiaurių poelgių jis senka.
Taigi, apibendrindamas galiu teigti, kad literatūra – tai tarsi vertybių rinkinys. Įvairiais literatūriniais kūriniais siekiama įprasminti žmogaus gyvenimą ir pripildyti jį pačių tauriausių vertybių, tokių kaip tikėjimas, nuoširdumas, atsakomybė, lygybė, laimė. Tik tuomet žmogaus būtis šioje žemėje gali būti kilni, vertinga ne tik jam pačiam, bet ir aplink jį esantiems žmonėms.
749 žodžiai
