Kolegė Elžbieta Banytė dalijasi gerąja patirtimi.
Giliai savyje suprantam, kad valia gyventi yra kažkas šventa, kažkieno mums duota, ne mūsų pačių iš kažkur pasiimta. Laikui bėgant ji negęsta. Kartais šita mintis paguodžia: ir aš priklausau amžinajai gyvybei, nors esu laikinas. Dažniausiai tokios mintys šiaip trumpam ateina į galvą ir dingsta. Nedrįstam jų išgalvoti iki galo. Mums iš tikrųjų atrodo, kad gyventi – tai veikti, dirbti, judėti, o kad ramiai galvoti – ne. Tik patys protingiausi supranta, kad pirmiausia – mintys, paskui – visa kita. Jas užrašo, sudeda į knygas, bet kiek lieka neužrašytų!.. Kur jos dingsta, tos mažosios?
Giliai savyje suprantam, kad valia gyventi yra kažkas šventa, kažkieno mums duota, ne mūsų pačių iš kažkur pasiimta. Laikui bėgant ji negęsta. Kartais šita mintis paguodžia: ir aš priklausau amžinajai gyvybei, nors esu laikinas. Dažniausiai tokios mintys šiaip trumpam ateina į galvą ir dingsta. Nedrįstam jų išgalvoti iki galo. Mums iš tikrųjų atrodo, kad gyventi – tai veikti, dirbti, judėti, o kad ramiai galvoti – ne. Tik patys protingiausi supranta, kad pirmiausia – mintys, paskui – visa kita. Jas užrašo, sudeda į knygas, bet kiek lieka neužrašytų!.. Kur jos dingsta, tos mažosios?
