Literatūra – būdas pažinti pasaulį ir save
„Ne tas rašytojas originalus, kuris niekuo neseka, o tas, kuriuo neįmanoma sekti”, kalbėjo prancūzų filosofas Fransua Renė Šatobrianas. Ir jis buvo visiškai teisus. Unikalumo įmanoma pasiekti kuriant ne matematiškai, pagal formules, o išgyvenant, išjaučiant save, sau tekusius išbandymus, susipažįstant su savimi. Šią dogmą įrodė ir lietuvių rašytojai: realistas Jonas Biliūnas ir modernistas išeivis Marius Katiliškis.
Jonas Biliūnas – psichologinės prozos ugdytojas, vienas pirmųjų lietuvių literatūros stilistų. Tai taisyklingas, kruopštus kūrėjas – iš jo kūrybos neįmanoma išmesti sakinio, dažnai net pakeisti žodžių tvarkos, kad nesugriūtų prasminis karkasas. Biliūnas – ,,stebuklingas“ kūrėjas – iš jo savuosius „magiškojo realizmo“ ar „ezopinės kalbos“ modelius kūrė Antanas Vaičiulaitis, Romualdas Granauskas, Juozas Aputis. Prozininkas gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje, tačiau dar būdamas gimnazistas liko našlaitis, susidūrė su skurdu ir būtinybe verstis savarankiškai. Našlaičio dalia ir būtinybė išlikti, išgyventi aiškiai regima jo kūryboje. Apsakyme “Joniukas” pasakojami skaudūs našlaičio piemenuko išgyvenimai, susidūrus su neteisybe. Joniukas dar nesupranta aplinkinio pasaulio, jį supančių žmonių santykių. Tačiau šešių metų piemuo – gyvas, judrus vaikas, kuris viską stebi, ieško, kuo galėtų pasidžiaugti, visai užmiršdamas savo pareigas, ir todėl labai skaudžiai nukenčia“. Pirmą kartą gyvenimas parodė jam savo nagus, pirmą kartą jo maža širdelė atjautė žmonių neteisybę ir sunkią nelaimę…” Paskutinėse gimnazijos klasėse Biliūnas susidomėjo marksizmu, tapo aktyviu socialdemokratu, įkūrė slaptą moksleivių draugiją. Dėl savo pažiūrų Biliūnui teko nukentėti: 1900 m. buvo pašalintas iš Dorpato universiteto. 1902 m. Panevėžyje, kur tada gyveno, įsteigė socialdemokratų partijos grupę. Šis veržlumas, noras maištauti, nesutikti neliko neįamžintas. Socialinė problematika ryškėja viename iš ankstyvųjų rašytojo apsakymų „Pirmutinis streikas“. Čia su gaiviu pavasario vėju įsiveržia streikas, žadantis geresnį gyvenimą. Jaunuoliai, ruošęsi egzaminams, į kambarį įpuolusio draugo raginami mesti knygas ir eiti žiūrėti, kas dedasi lauke: „Pas mus dar visa kas, kaip vanduo po ledu, tykiai ir bailiai sriuveno… Ir štai šiandien man tenka pirmąkart išgirsti malonią ir linksmą naujieną…
–
Meskit greičiau darbą ir eikit čia! – šaukia iš minios jaunas darbininkas.“
Kairuoliškumas, dėmesys pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems bei permainų
troškimas – tikrasis Biliūno prigimtinis pradas. Tai atsispindi kūrėjo
apsakymuose.
Marius Katiliškis – prozininkas, kirtęs mišką ir kasęs griovius, dirbęs bibliotekininku Pasvalyje, 1944 m. kariavęs, paskui pasitraukęs į Vakarus. Tai tragiškas ir tuo pat metu komiškas kūrėjas. Debiutuodamas pirmąja knyga, rašytojas buvo ne menininkas, o lyg koks savo ateities pranašas. Žiūrint į Mariaus Katiliškio gyvenimą ir gvildenant jo kūrybos temas, kyla mintis, jog tai yra tipiškas menininko išeivio variantas. Bet tą variantą sunku tiksliai apibūdinti, ir todėl nebūtina viską išsamiai dėstyti. Karui baigiantis, rašytojas griebėsi kūrybos. Ši dantiška gyvenimo pusiaukelė pirštų mintį, kad Marius Katiliškis jau buvo subrendęs ir sąmoningai suvokė bei įvertino tai, ką jam teko patirti. Tačiau galima pažvelgti ir kitu aspektu. Išgyvenęs tris gimtojo krašto okupacijas, bėgimo suirutę, kurią matė iš kareivio taško, prasitrynęs pabėgėlių stovyklose, emigravęs į JAV ir čia nelengvai susikūręs naują gyvenimą, rašytojas, dar nepadaręs reikalingos pauzės, neskyręs laiko savo padėties apmąstymui, „karštai” puola rašyti patyrimų epopėją. Ir taip pažindinasi su savimi. Ši ,,pažintis“ sugulė į romano ,,Išėjusiems negrįžti“ puslapius. Čia demonstruojamas besitraukiančiųjų portretas. Lietuvių dalinys, sovietinės armijos nublokštas į Rytų Prūsiją, gauna ne itin kilnias užduotis užkamšyti fronto spragas ir kasti apsauginius griovius, o iš paskos traukia pabėgėlių vežimai. Klajokliškas kareivių gyvenimas, nakvynė kaskart vis naujuose apkasuose, nenumaldoma kaltė dėl paliktos tėviškės kuria itin šiurkščios tikrovės įspūdį. Svarbūs tampa biologinio išlikimo instinktai ir veiksniai: maisto, drabužių ir apavo trūkumas, rūkalų stoka, želianti barzda, šilumos ir moters ilgėjimasis. Baisūs karo padariniai, beprasmės aukos, ateities nežinia kelia nerimą, sklaido iliuzijas. Tekste susipina gėlos intonacijos, tranki šnekamoji kalba, ironija karinės vyresnybės atžvilgiu, pasakotojo lyrinę emociją perkerta ciniškos remarkos, beviltiška apeliacija Dievop – kaip jis gali toleruoti tokį absurdą? Visos šios priemonės romane apibūdina žmogaus virsmą ir tai pristato jam pačiam. Jis susiduria su pasaulio absurdiškumu ir, galiausiai, pamato save esantį jau kitokį. Todėl argumentuodamas galiu teigti, jog literatūra – pati puikiausia terpė susidūrimui su pasaulio negailestingumu ir su pačiu savimi – nori to ar ne.
Prancūzų rašytojas Andrė Morua teigė: ,,Rašymas yra sunkus amatas, kurio reikia mokytis lėtai, skaitant didžiuosius autorius, pradžioj bandant jais sekti, vėliau išdrįstant būti originaliam, sunaikinant savo pirmąją kūrybą“. Ši kūrėjo mintis įrodo, jog tikroji, „antroji“ rašytojų kūryba yra gyva ir Tikra tik todėl, jog paremta jo paties išgyvenimais, besiformuojančiu požiūriu.
