Už ką atsakingas žmogus?
Krivickas, V. Mykolaitis-Putinas, Antanas Škėma
„Neįmanoma savo atsakomybės suversti kažkam kitam, ji visada grįžta tam, kam ji iš tikrųjų priklauso“- teigė žymus anglų dramaturgas Oskaras Vaildas. Kol žmogus nesuvokia atsakomybės už save, už jį visuomet atsako aplinkiniai. Būtent todėl mes turime apgalvoti kiekvieną savo veiksmą, nes jie gali turėti skaudžių pasekmių ne tik mums, bet ir kitiems. Tačiau už ką iš tiesų yra atsakingas žmogus?
Ne kiekvienas individas drįsta prisiimti atsakomybę už save. Jis bijo būti nubaustas ar neteisingai įvertintas, tačiau vis tiek privalo atsakyti už kiekvieną savo veiksmą, sprendimą ar tam tikrą pasirinkimą. Žymus XX a. vidurio poetas, vertėjas, literatūros kritikas Bronius Krivickas 1945m. nusprendė prisijungti prie Lietuvos partizanų būrio, kur jau partizanavo du jo broliai. Tai buvo lemiamas žingsnis poeto gyvenime. Jis žinojo, kad šis pasirinkimas gali kainuoti jam gyvybę. Eilėraštyje „Mano dienos nebūtin pasvirę“ Bronius Krivickas metaforiškai mini rudenį. Jis tampa nuoroda į neišvengiamą tėvynės gynėjo lemtį: „Mano dienos nebūtin pasvirę./ Aš keliauju rudenio taku./ Ir gryniausio aukso vainiku/ Mano kaktą puošia lapai mirę.“ Pasirinkęs partizano kelią poetas suvokė, kad dabar jis atsakingas ne tik už savo, bet ir kitų partizanų gyvybę bei Lietuvos ateitį. Kiekvienas neapgalvotas jo žingsnis galėjo pražudyti ne vieną žmogų ir netgi tai, ką kiekvienas jų buvo sukūręs dėl tėvynės gerovės. Mes visuomet privalome atsakingai vykdyti savo pareigas ir atsakyti už save. Kiti individai negali būti kalti už mūsų padarytas klaidas, nes tai, ką darome, priklauso tik nuo mūsų. Atsakomybės jausmas priverčia mus susimąstyti ne tik apie savo, bet ir apie kitų, mus supančių žmonių gerovę.
Dažnai mūsų sprendimams įtakos turi šalia mūsų esantys žmonės. Beveik visuomet norėdami jiems įtikti darome tai, ko nori jie, nors dažiausiai mums tai būna nepriimtina. Niekada nebūsime laimingi, jeigu galvosime tik apie kitų žmonių norus. Mes patys turime kurti savo ateitį pildydami savo troškimus. Apie tai susimąsčiau skaitydama žymaus lietuvių kalbos rašytojo, dramaturgo, prozininko Vinco Mykolaičio- Putino psichologinį romaną „Altorių šešėly“. Pagrindinis šio romano veikėjas Liudas Vasaris ramybę ir gyvenimo prasmę atrasdavo kūryboje. Jis norėjo tapti rašytoju, tačiau tuometiniame pasaulyje šios srities atstovai nebuvo vertinami. Visos šeimos, iš kurių bent vienas sūnus pasirinkdavo kunigo kelią, buvo labai gerbiamos ir vertinamos visuomenės. Liudo Vasario tėvai taip pat norėjo, kad bent vienas jų sūnus pasirinktų kunigystę, todėl visas viltis dėjo į jį. Kadangi jis nebuvo tikras dėl savo pašaukimo, tėvų valia Liudas Vasaris pasirinko kunigystę, bet tai nesuteikė jam laimės. Jį žeidė aplinkinių elgesys, ypač tėvų, kurie kreipėsi į sūnų: „Jūs, kunigėli“ ir visuomet siekdavo pabučiuoti ranką. Kunigystė varžė Liudo Vasario laisvę ir po truputį naikino jo asmenybę, kurią jis stengėsi išsaugoti elgdamasis pagal Tiutševo eilėraščio „Silentium“ eilutes: “Tylėk, dangstykis ir paslėpk / svajones ir savo jausmus.” Po ilgo savęs pažinimo kelio jis suprato, kad kunigo gyvenimo būdas ir įpročiai jam visiškai svetimi. Liudas Vasaris bando kovoti už savo laisvę, kurią prarado per savo neatsakingumą. Pagaliau romano pabaigoje jis išsivaduoja iš kunigystės varžtų ir didelį dėmesį skiria savo kūrybai. Vasaris priėjo prie išvados, kad vidaus kovos, kentėjimai yra neišvengiami, tačiau dvasios laisvė yra svarbiausias siekimas ir neblėstantis idealas. Rinkdamiesi savo gyvenimo kelią privalome atsižvelgti į tai, ko norime patys. Tik mes esame atsakingi už savo ateitį, nes kiti žmonės negali nugyventi gyvenimo už mus. Padarę klaidą, dažnai galime ją ištaisyti, tačiau tai gali pareikalauti daug pastangų ir dvasios stiprybės. Visus sprendimus privalome priimti neatsižvelgdami į kitų žmonių norus, nes tik mes žinome, kas mums geriausia.
Kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis. Savo elgesiu, puoselėjamomis vertybėmis jis nulemia tolimesnį savo gyvenimą. Apie tai privertė susimąstyti žymaus lietuvių išeivijos rašytojo, dramaturgo, prozininko Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“. Pagrindinis šio kūrinio veikėjas Antanas Garšva dėl tėvynėje susiklosčiusių nepalankių sąlygų emigravo į JAV. Ten, didžiausiame Niujorko viešbutyje, keltuvininko darbą dirbantis Garšva prilyginamas Sizifui: „Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos.” Vilkėdamas juokingą, lyg operetinę liftininko uniformą ir baltas chirurgines pirštines Garšva jaučiasi praradęs savo tapatybę. Vis dėlto, darbas, kuriame mes negalime atrasti savęs, niekada neatneš mums laimės. Išgyvenimai dėl užklupusių nesėkmių ir netikėtai susiklosčiusio gyvenimo priveda Antaną Garšvą prie beprotybės slenksčio. Niujorkinę dykumą, t. y. dvasinį vienišumą, išgyvenantis veikėjas save lygina su persodintu akacijos krūmu, kuris niekaip neprigyja svetimoje žemėje. Šiame daugiamilijoniniame mieste jis tampa tik menkas ir nereikšmingas visuomenei žmogus, tačiau už šias pasirinkimo pasekmes atsakingas tik pats Garšva. Emigracijos tema ypač aktuali ir XXI amžiaus žmonėms. Ieškodami geresnio gyvenimo, žmonės palieka savo tėvynę ir išvyksta į užsienį. Neretai po kelių metų gyvenimo svečioje šalyje žmonės susivokia, kad ne geras gyvenimas, o buvimas šalia gimtosios žemės gali juos padaryti laimingus. Galbūt Antanas Garšva taip pat būtų buvęs laimingesnis, jeigu kartu su kitais pokariu būtų likęs tėvynėje, bet kentęs sovietines represijas? Ten, kur jis nesijaučia svetimas ir atstumtas. Romano autorius Antanas Škėma taip pat turėjo pasirinkti: priimti pasiūlymą tapti partizanu, ar palikus Lietuvą bėgti į užsienį. Vis dėlto, jo pasirinkimas buvo klaidingas. Palikęs tėvynę Antanas Škėma visą gyvenimą jautė sielos graužatį, nes išdavė savo gimtąją šalį. Kiekvienas mūsų pasirinkimas daro didžiulę įtaką mūsų gyvenimui. Būtent todėl mes privalome atsakingai žvelgti į tai, ką renkamės, nes už tai mes privalėsime atsakyti. Kiekvieną kartą atsidūrus pasirinkimo kryžkelėje reikia gerai apsvarstyti, ko mes iš tikrųjų norime ir kas suteiktų mums laimės ir stiprybės priimti visą atsakomybę, užgulusią mūsų pečius.
Apibendrinant galima teigti, kad mes esame atsakingi ne tik už savo, bet ir kitų žmonių laimę bei gyvenimo kokybę, gerovę. Elgdamiesi atsakingai mes rodome pavyzdį jaunajai kartai, nuo kurios priklausys tolimesnis žmonių gyvenimas žemėje. Tai rodo, kad mes esame atsakingi ne tik už dabartį, bet ir už viso pasaulio ateitį, kurią kuriame ir kurią kurs pavyzdį iš mūsų ėmę vaikai.
Sandra Z., IV g
p.s. klaidos netaisytos
