Veiksmas
T: Pateikiama nuosekli įvykių grandinė.
Dėmesys veikėjų veiksmams ir išoriniams tikrovės reiškinius.
Vienas veiksmas lemia kitą, jų priežastys aiškios.
M: Veiksmą lemia paslaptingi ir nenumatomi veikėjų poelgiai.
Svarbiausia- veikėjų vidinis pasaulis, jausmai, dvasinės būsenos, o ne įvykiai.
Pasakojimas
T: Dažniausiai imituojama šnekamoji kalba.
Vyrauja būtasis laikas.
Dažnas III asmuo.
M: Vyrauja tiesioginė menamoji kalba, sąmonės srautas.
Galimi visi laikai.
Dažnai pasakojama I ar II asmeniu.
Pasakotojas
T: Visažinis,kuris stebi įvykius, bet juose nedalyvauja, mato personažų poelgius, žino jų mintis ir
ketinimus, praeitį, dabartinę savijautą ir elgesio motyvus.
Veikėjų konfliktuose yra lyg neklystantis teisėjas.
Nediskutuoja su skaitytoju apie veikėjų pasirinktas vertybes.
M: Dažnai sutampa su veikėju.
Fabula ir siužetas
T: Dažnai sutampa, nes įvykiai pateikiami chronologiškai.
M:Pasakojimas dažnai fragmentiškas, šokinėjantis iš vienos erdvės į kitą, įvykių seka gali būti
sumaišoma, atsiranda spragų.
Fabula nebeorganizuoja pasakojimo.
Veikėjų likimus lemia absurdiški atsitikimai, prieštaraujantys realių aplinkybių logikai.
Veikėjai
T: Dažniausi kūrimo būdai- portretas, vidinio pasaulio bei moralinių įsitikinimų vaizdavimas.
Charakteris nekinta, aiškiai atskleistas, skaitytojas gali suprasti, kaip jis pasielgs įvairiose
situacijose.
Dažnai skirstomi į teigiamus ir neigiamus.
M: Paslaptingi, neatskleisti.
Poelgiai nelengvai paaiškinami, jie suprantami iš užuominų.
Remiasi intuicija, nuojauta.
Nebėra teigiamų ir neigiamų.
Dažniausiai vieniši, kenčiantys ( alkoholikai, prostitutės, psichiniai ligoniai, žudikai ir pan.)
