Kolegė Elžbieta Banytė dalijasi gerąja patirtimi.
Probleminio klausimo svarstymas
Remdamiesi tragedijos „Hamletas“ ištraukomis ir asmenine bei kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar dora prisidengti kauke?“
HAMLETAS. Čia kaip prieš tai te jums Apvaizda gelbsti,
Prisiekit, – kaip keistai aš besielgčiau
(Man gali kartais tekti suvaidinti
Keistuolį), kad, mane išvydę tokį,
Jūs niekad – nei sunerdami rankas,
Štai taip, nei purtydami galvą – šitaip,
Nei posakiais reikšmingai neaiškiais,
Kaip: „Taip, mes žinom“, „Jei norėtumėm tiktai“,
„Jei leistų mums“, „Yra juk žinančių, kurie“,
Pabrėžiančiais, jog žinot, neišduosit.
Tepadeda dangaus malonė jums!
(…)
POLONIJUS. Girtavimas, keiksmai, peštynės, špagos
Ir kekšės – šitiek tai tikrai gali.(…)
REINALDO. Bet, Pone…
POLONIJUS. Kam visa tai?
REINALDO. Tikrai, šviesiausias Pone,
Norėčiau sužinoti.
POLONIJUS. Ogi štai kam –
Ir aš manau, tai nebloga klasta.
Primetęs jam šias nežymias dėmes,
Tarytum jos tebūtų darbo dulkės,
Įsidėmėk:
Jei tavo pokalbyje tiriamasis
Bus matęs tik užsimintą jaunuolį
Nusidedant taip, kaip sakei, būk tikras,
Jis prisijungs prie tavo žodžių šitaip:
„Bičiuli“, „Mielas Pone“, „Gerbiamasis“,
Priklausomai nuo frazės, padėties,
Žmogaus ir krašto. (…)
Ir baigs jis taip: „Tą poną aš pažįstu.
Mačiau jį vakar, o gal kitą dieną,
Ten ir su tuo; tikrai, jis lošė, girtuokliavo
Ir pešėsi prie teniso.“ (…)
Dabar matai,
Kaip neteisybės jaukas privilioja
Teisybės karpį. Taip ir mes, gudriai
Naudodami užuolankas bei vingius,
Surandam kryptį. Taigi pagal šiuos
Nurodymus bei pamokas ištirsi
Ir mano sūnų. Viską supratai?
(…)
KARALIUS. Nemėgstu jo. Taip pat saugumui Mūsų
Jo siautėjimas gresia. Pasiruoškit;
Raštus kelionei gausite tuojau,
Ir jam reikės išvykti su jumis
Į Angliją. Mums padėtis neleidžia
Pakęsti nuolat augančios jo šėlsmo
Grėsmės šalia savęs. (…)
O, kaltė mano šlykščiai dvokia dangui
Ir slegia pats pirmasis prakeikimas:
Užmušti brolį! Melstis negaliu,
Nors ir valia, ir noras lygiai traukia.
Tvirčiausius siekius parbloškia jinai,
Ir aš tarytum prieš du darbu stoviu
Ir nežinau, kurį pirmiau pradėti.
Kažin, jei toji prakeikta ranka
Nuo brolio kraujo dukart padidėtų,
Ar nepakaktų danguje lietaus
Nuplauti ją baltai – kaip sniegas? Kam gi
Tuomet malonė, jeigu ne apginti
Nuo pikto? Ar malda neturi dvigubos
Jėgos – neleisti kristi ir išmelsti
Malonę puolus? Nusidėjau, o dabar
Aukštyn pažvelgsiu. Betgi kaip man melstis?
„Atleisk tą šlykščią žmogžudystę“? Ne,
Ne taip: juk aš tebeturiu dar viską,
Dėl ko tai padariau, – karūną, garbę
Ir moterį. Ar gali būti kam
Atleista kaltės pelną pasilaikant?
Tik šiam pasauly nuodėmės ranka
Auksuota taip dažnai nušluoja teisę
Ir pikto pinigas nupirkti gali
Įstatymą. Bet taip nėra aukštai;
Tenai kiekvienas veiksmas pasirodo
Toks, koks yra; ten mums patiems reikės
Kaltes, prieš jas akis į akį stovint,
Paliudyti. Ir kas tada? Kas lieka?
Bandyti atgailą? Ko ji negali?
Bet kas iš to, jei negali gailėtis?
(vertė A. Nyka-Niliūnas)
