Kolegė Elžbieta Banytė dalijasi gerąja patirtimi.
Apibūdinkite teksto tematiką, pagrįskite arba paneikite tekste keliamų problemų aktualumą. Išsakykite savo požiūrį į keliamas problemas, pagrįskite, kodėl taip manote.
Kalbėdami mintis dėstykite nuosekliai ir aiškiai, kalbėkite taisyklingai, laikykitės kalbėjimo etikos reikalavimų.
Jūsų kalbėjimui skirtos 5 min. Likusiu laiku (5 min.) apie šį tekstą ir jame keliamas problemas diskutuokite su egzaminuotoju.
Interviu su literatūrologu Silvestru Gaižiūnu ištrauka
Arvydas Jockus
Nuo 1587 metų, kai pasirodė Fausto legenda, šis siužetas nemiršta štai jau keturi šimtmečiai. Kuo Faustas traukia įvairių tautų ir kultūrų menininkus? Kodėl Fausto siužetas priklauso amžinųjų siužetų kategorijai?
Pasaulinėje ir Europos kultūroje yra keli „amžinieji siužetai“, kurie migruoja iš vienos literatūros į kitą: „klajojančio olando“, Ahasfero ar Amžinojo žydo, Uliso-Odisėjo ir t.t. Kiekvienas jų atspindi tam tikrą žmogaus tipą, tam tikrą mentaliteto tipą ir tam tikrą kultūros tipą. Pietuose šitie siužetai buvo labai populiarūs, ten sukurta savotiška Don Žuano ir Don Kichoto filosofija, paskui pasklidusi ir po Europą, įvairios tautos ją savaip transformavo. O vadinamasis Šiaurės žmogaus tipas atsiskleidžia Fausto siužete.
Beje, Europos kultūroje Šiaurės sąvoka yra labai plati. Šiaurės kultūra nebūtinai sutapatinama su geografine Šiaure. Juozas Eretas viename savo veikale yra pastebėjęs, kad riba tarp kultūrinės Šiaurės ir Pietų gali būti išvesta ties Frankfurtu, taigi ta riba eina per Vokietiją. O Frankfurtas yra Gėtės gimtasis miestas. Faustas gali būti laikomas Šiaurės kultūros simboliu, per kurį vokiečiai, o paskui ir kitos tautos įprasmina pačias aktualiausias įvairiems laikams bendražmogiškas problemas.
Fausto legenda, o paskui ir Gėtės „Faustas“ teigia tai, kad kiekvienas žmogus yra dvilypis. Žmogaus dvilypumas – vienas Fausto skiriamųjų ženklų. Tas dvilypumas gali turėti labai daug aspektų – prieštaravimas tarp dvasingumo ir materialumo, amžina kova tarp dvasios ir materijos, kurią išgyvena kiekvienas žmogus, vyriškas ir moteriškas pradas žmoguje. Tai matome garsiajame Fausto monologe. Šitoje scenoje ir išryškėja, kad Vagneris, kaip mokslininkas, yra ne faustiška siela, jis vienaplanis, ir Faustas sako Vagneriui: tau gerai, tu nepažįsti to dvilypumo, tos amžinos kovos; nes Faustas, nusivildamas mokslu ir paskui patraukdamas į menų gimtinę Graikiją, taip pat parodo amžiną racionalumo ir intuicijos, mokslo ir meno prieštarą. Faustas – tai vienas europinės kultūros bandymų apibrėžti, kas yra žmogus ir kokia yra žmogaus prigimtis.
Fausto siužetas – tai pirmiausia žmogaus sandėris su Šėtonu. Žmogus parduoda savo sielą, kad patenkintų nepasotinamą malonumų troškimą ir begalinį intelektualinį smalsumą. Ar tas sandėris su Šėtonu yra esminė Fausto archetipo, keliaujančio per įvairias literatūras, dalis, ar tik detalė?
Tai labai svarbi dalis, nors gal ne pati svarbiausia. Be jos neįsivaizduojama legenda, neįsivaizduojamas ir Gėtės „Faustas“. Aiškinant šėtoniškos jėgos vaidmenį faustiškame siužete galima nueiti iki istorinių laikų. Šitoje sutartyje matome dviejų priešingų pasaulių, amžinųjų jėgų kovą. Jas galima įvardyti kaip dieviškąsias ir šėtoniškas, šviesiąsias ir tamsiąsias jėgas – apskritai gėrio ir blogio kovą. Kiek amžina šita kova, tiek pasirodo ir tas sutarties motyvas. Vėlesnėse literatūrinėse Fausto transformacijose tas motyvas ne visada iškyla tiesiogiai, bet jį galima nujausti.
Ir XX amžiaus garsiuosiuose kūriniuose apie Faustą šita sutartis vienaip ar kitaip iškyla. Mefistofeliškas herojus įvairiais pavidalais vienaip ar kitaip pasirodo. Ten, kur yra dieviškoji kibirkštis, būtinai iškyla ir jos priešingybė. Gėtės Faustas, patekdamas į Mefistofelio pinkles, kartu atspindi amžiną šitų dviejų priešingų jėgų sąveikavimą. Prologe – Dievas, o vėliau Faustą jau lydi Mefistofelis. Sutarties motyvas įdomus tuo, kad ta sutartis nėra blogio troškimas. Matome, kad Faustas, leisdamasis į kelionę su Mefistofeliu, pasiduodamas jo valdžiai, atveria sau naują pažinimo kelią, tenkina savo smalsumą, nes pažinimas niekada nesibaigia, už vieno pažinimo prasideda kitas, už jo trečias ir t.t. Pirmajame Gėtės „Fausto“ monologe matome, kad visos tradicinio, racionalaus pažinimo galimybės išsemtos, ir žmogus jaučiasi išsisėmęs, jis trokšta dar kažko, taip ir prisišaukiamas Mefistofelis.
