Epika
-tai pasakojamoji, įvykius aprašanti eiliuota ir prozinė literatūra. Epo kūriniuose žmogus vaizduojamas vienokiose ar kitokiose aplinkybėse, tarp kitų žmonių, nuklystama į platų aplinkos, gamtos, buities ir įvairiausių kitokių gyvenimo reiškinių vaizdavimą. Kompozicijos pagrindas – veikėjai, fabula, įvairūs fabulą papildantys aprašymai. Dar viena svarbi epinių kūrinių sistema – pasakotojas. Tarp pasakotojo ir autoriaus beveik visada būna didesnė ar mažesnė distancija; tapatinti pasakotoją ir autorių netikslinga, nes rašytojas kuria pasakotoją, kaip ir visa kūrinyje. Paprastai pasakotojas meninio mąstymo lygiu, kalbėjimo stiliaus ypatumais esti artimas tos aplinkos, kurią kūrinyje autorius vaizduoja. Epinių kūrinių veikėjai yra „pasakotojo valioje“. Pasakotojas juos „rodo“ skaitytojui: praneša, kuris veikėjas ką ir kaip veikia, ką mąsto, kalba, išgyvena, kaip su kuo elgiasi ir t. t. Žodžiu, tarp veikėjo ir skaitytojo yra pasakotojas.
Lyrika
-tai kūriniai (paprastai eiliuoti), perteikiantys individo išgyvenimus, įspūdžius, nuotaikas, mintis. Lyrika yra žmogaus jausmų ir minčių vaizdavimas. Lyrikoje dominuoja tai, kas yra subjektyvu – dvasinė žmogaus būsena, jausmai, nuotaikos, emocionalios mintys. Išorinis pasaulis vaizduojamas tiek, kiek jo reikia lyrinio subjekto išgyvenimams išreikšti. Eilėraščio centre – lyrinis subjektas, arba lyrinis „aš“, rečiau vadinamas lyriniu pasakotoju. Lyrinis „aš“ neturėtų būti tapatinamas su autoriumi (skirtumas nenurodomas tik žemesniosiose mokyklos klasėse). Nors dažnai teigiama, kad lyrika – poeto asmenybės išraiška, tačiau iš
tikrųjų tarp autoriaus ir lyrinio „aš“ yra didesnė ar mažesnė distancija. Poetas išdainuoja ne vien savo, bet apskritai žmogaus jausmus, siekius, idealus, įspūdžius, nuotaikas, t. y. apibendrina žmonių išgyvenimus.
Drama
-tai kūriniai, kuriuose vaizduojamieji įvykiai, reiškiniai atsiskleidžia per veikėjų kalbą (dialogus ir monologus) ir kurie paprastai yra skiriami vaidinti teatre. Dramoje kitaip negu epe ir lyrikoje beveik nėra literatūrinio subjekto. Kiti komponentai yra tie patys kaip ir epinių kūrinių – veikėjai, veiksmas, fabula, laikas, erdvė. Tačiau dramoje viskas yra ypatingai koncentruota, sutelkta apie pagrindinę problemą, pagrindinį konfliktą. Dramos veikėjai yra individualybės, ryškūs konfliktiški charakteriai. Jie nėra tokie įvairiapusiai, kokie galimi epo kūriniuose. Veikėjų interesai, veiksmai nukreipti į pagrindinį siekimą, turimą tikslą (valdžios, laisvės, vedybų, keršto ir t. t.), kiti veikėjai sudaro kliūtis, stiprina įtampą, sukelia atoveiksmį. Todėl dramos veiksmo šaltinis, išeities taškas yra susidariusi konfliktinė situacija, vadinama kolizija. Dramos veiksmas dinamiškas, koncentruotas, vieningas. Koncentruota ir erdvė bei laikas. Paprastai fabula apima neilgą laiko atkarpą,veiksmo vieta retai keičiasi. Dramoje nėra gausių detalių, tekste beveik nėra pasakotojo. Jo buvimo žymės išlikusios tik remarkose (autoriaus pastabose), kuriose pateikiama glausta informacija apie veikėjus (jų amžių, profesiją, išvaizdą, judėjimą scenos erdvėje, scenovaizdį).
