Žmogus turi siekti „idealo, tik doro ir aukšto“

Kartais kyla mintis, kad šiandien, kai gyvename tokiame informacijos sraute,
pasaulyje, kur viskas pasiekiama, geros širdies žmogus tampa nereikalingas. Niekam
nebeįdomūs pasidaro jo tikslai, siekiai, nešantys taiką ir meilę, žmogaus būtį paverčiantys
gyvenimu. Tačiau varau šias mintis tolyn, stengiuosi jas suvokti, kaip jau minėto
informacijos kiekio padarinį, įtaigą, verčiančią pamesti viltį. Bet aš tikiu savimi ir tikiu
žmogumi, kuris siekia nesavanaudiškos, gražios ir geros idėjos, padedančios įsivyrauti
harmonijai.

Kiekvienas turėtų siekti tobulumo ir pusiausvyros pirmiausia savyje, o
paskui leisti šiems, sielą šildantiems aspektams įsivyrauti aplink. Tai šiek tiek primena
vadinamųjų gėlių vaikų – hipių – pasaulėvoką – taiką pasauliui. Man norėtųsi ją kiek
pakeisti – taiką žmogui, kad šis sugebėtų ją atskleisti pasauliui, kuriame taika galėtų
žydėti. Gėlės motyvas man visuomet primena prancūzų egzistencialistą Antuaną Egziuperi
ir jo mieląjį „Mažąjį princą“. Šis kūrinys yra nuostabi pamoka, leidžianti pažinti ir pamilti
pasaulį. Ir būna labai liūdna, kai kalbant su žmonėmis, jie pasako, kad nėra nei mažojo
princo, nei jo gėlelės, kad tas kūrinio pasaulis – tik pasaka… Tai netiesa. Mažasis princas
pats ieško šviesos, taip sužadindamas skaitytojo norą ieškoti. Jis įžiebia viltį ir leidžia
šypsotis net niūriausią žiemos naktį. Būtent dėl to neskubu nuvertinti tų, kuriems
Egziuperi kūrinys nesuteikia peno apmąstymams. Kiekvienam savas laikas.

Niekaip negalėčiau drįsti teigti, kad esu geresnė ar išmintingesnė už kitus,
nes suvokiu gėrį. Galbūt aš jo visiškai nesuprantu ir nepažįstu, bet stengiuosi jį surasti. Tai
priežastis, dėl kurios nebegaliu žiūrėti žinių, klausytis radijo ir apskritai vengiu naudotis
informacinėmis technologijomis – jose per daug smurto, neapykantos, paviršutiniškumo,
laikinumo. Deja, nors tiesiogiai jų nebematau, bet vis dar jaučiu žmonėse, su kuriais tenka
bendrauti, su kuriais tik prasilenkiu gatvėje. Skaudu, tačiau net jautriausia širdis privalo
būti stipri, kitaip ji susinaikins kančioje.

Ir iš tiesų, silpnumo akimirkomis ima atrodyti, kad lengviau būtų tiesiog
numirti arba iš viso būti negimusiai, o kad jau gyvenu – tai gal imti ir nužudyti blogio
sėklas – nieko, išskyrus materialius tikslus, nesiekiančius žmones. Juk Raskolnikovas iš
Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ senutę nužudyti sugebėjo. Argi aš nesugebėčiau?
Bet kaip tada su sąžine? Ar būčiau bent lašeliu geresnė už Raskolnikovą ir mano sąžinė
manęs nenuteistų? Jeigu taip, tai kaip tik įrodyčiau, kad pamečiau savo idealą, kad
pasidaviau, nes be sąžinės tapčiau tokia pati, kaip tie, kuriuos retkarčiais norisi sunaikinti.
Šviesus kelias visuomet sunkesnis, nes aiškiai matyti visos kliūtys, kurias įveikti reikia
sąmoningai.

Tamsiame kelyje lengva paklysti ir pamesti sveiką protą, tačiau vis tiek
žmogus gali ištverti viską, svarbiausia, kad jo pasirinktas kelias padėtų jam pasiekti tikrąjį
tikslą. Man teko skaityti legendą apie Tibeto šamaną Milarepą. Šis vardas dabar reiškia
didžiadvasiškumą ir stiprybę. Milarepa yra didis mokytojas, tačiau, kol toks tapo, jis
ištvėrė daugybę išbandymų: nuniokojo savo gimtąjį kaimą, įvaldė piktąsias jėgas, bet
nepasidavė. Po ilgų sunkaus darbo metų Milarepa suvokė, kad svarbiausia yra kantrybė,
susikaupimas ir tikėjimas. Manau, reikia išmokti būti ne tik geram, bet ir sugebėti
nepasiduoti blogiui. Milarepos mylimosios kelias tai puikiai įrodo – ji nekovojo su blogio
jėgomis, tačiau siekė jas nugalėti – ir nugalėjo. Jie abu priėjo tą patį tikslą, tik skirtingais
keliais.

Taigi, turbūt svarbiausia ir yra atrasti savyje tikėjimo galią, sukurti save ir
savo kelią, pasišviečiant viltimi. Sonia padėjo Raskolnikovui, Milarepai padėjo jo
mylimoji… Tai meilė, kuri apvalo, kuri padeda suprasti vieniems kitus. Mažasis princas
myli gėlelę, o ši myli mažąjį princą, dėl šio tarpusavio ryšio jų žvaigždė žmogui žemėje
atrodo ryškesnė už kitas. Tik doras, Dievo palaimintas idealas priartina žmogų prie
tobulybės. Visa kita jį tik naikina ir talžo iš visų pusių, kad žmogus pasiduotų.