Nijolė Jankutė
Norėčiau „Laiškų lietuviams“ skaitytojus supažindinti su įdomia knyga — „Mėnulio vaikai“. Tai pirmas
jaunos, talentingos Lietuvos rašytojos — dailininkės Jurgos Ivanauskaitės romanas.
Romanas parašytas gabiai, įdomiai, žinančiai. Autorė kalba apie tai, ką gerai pažįsta ir supranta. Ši knyga nėra
„graži“, kaip kartais mūsų skaitytojai giria perdėm romantišką ar sentimentalią rašliavą. Tai knyga apie tamsiosios Lietuvos
pusės tamsųjį jaunimą. Ji mus šokiruoja, parodydama, kad toli gražu ne visi Lietuvos jaunuoliai susikibę rankomis gieda
„Lietuva brangi“, atstatinėja paminklus ir tvarko kapines…
Deja, didelė jaunimo dalis, kurio gyvenimą Jurga aprašo, yra prarastoji Lietuvos karta: be idealo, be
atsakomybės sau ir kitiems, apatiška, bevalė, destruktyvi ir tragiškai nelaiminga.
Išvežimų, bado ir Stalino teroro nepatyrę, tačiau išaugo uždaroj, melu penimoj visuomenėj, tie jaunuoliai
blaškosi kaip žvėreliai narve, žeisdami save ir kitus. Jų dvasia — išdžiūvusi kempinė — godžiai geria viską be atrankos, o ypač
iš vakarų atplūstančią hipių-bitlų-pankų „popkultūrą“. Jie neriasi iš kailio, bandydami kopijuoti įvairius „sub-culture“ atstovus.
Savo kitoniškumą, savo „sukilimą prieš kasdienybę“ pirmiausia parodo apranga ( 242 psl.)
Įkandin šito stiliaus aprangos, aišku, eina ir atitinkama muzika (37 psl.)
Ir atitinkama nuotaika bei gyvenimo būdas. (42-43 psl.)
Žodžiai „ilgėjosi pastovumo, troško būt vientisas“ rodo tokių jaunuolių desperatišką normalios tikrovės
ieškojimą. Nes, kaip viena iš tų mėnulio vaikų sako, „tuštuma geriau, negu neviltis“.
Deja, neviltis yra mėnulio vaikų duona, kaip ir nemeilė bei neigimas. Šie trys didieji NE užbrėžia užburtą ratą,
iš kurio mėnulio vaikai nebegali pasprukti. Kilę iš dvasiškai suluošintų šeimų, nuo vaikystės maitinami melu ir atstumti (kaip
sako romano veikėja: „Mes buvom nereikalingi savo tėvams, nereikalingi daržely, nereikalingi mokykloj. Mums tik melavo,
melavo… Vaikščiojom užrištom burnom”) jaunuoliai anksti tampa arba cinikais, oportunistais, arba veltėdžiais fantazuotojais,
arba tiesiog šizofrenikais-narkomanais. Anot Anitos, „aš esu riba tarp balto ir juodo, tarp to, kas man duota ir neduota”.
Šie jaunuoliai kalba nebe normalia kalba, gyvena nebe normalų gyvenimą, veikia ir juda kažkokioj erdvėj
anapus tikrovės. Jie — kaip mėnulis, nakties, sutemų karalius, šviečiąs paskolinta šviesa…
Neigimas, nemeilė, neviltis — pagrindinė puolusių angelų žymė ir būsena. Šio romano veikėjai panašūs į juos:
jie blaškosi, neigdami gyvenimo realybę, nuo jos atsiribodami ne tik savo fizine išore (apranga, veiksmai), bet ir dvasia.
Neigimas luošina dvasią, ją apmarina meilei. Todėl mėnulio vaikai nebegali mylėti. O nemeilė gimdo neapykantą. Ji ryški
mėnulio vaikuose: pirmučiausia neapykanta sau. Pvz., Anita sako: „Studijavau vaidybą. Mečiau po antro kurso, nežinau, kodėl.
Tai buvo iššūkis pasauliui. Spjūvis į veidą sau pačiai!” (65 psl.) Šiuos vaikus siaubia didžiuliai menkavertiškumo kompleksai.
Gražuolė Anita visąlaik jaučiasi negraži, negudri, nereikalinga.
Savęs neapkentimas veda, geriausiu atveju, į abejingumą viskam ir visiems, blogesniu — į destruktyvumą
(vandalizmas, narkomanija, alkoholizmas), blogiausiu — savižudybę. Šiame romane savižudybės planai ir savižudybė driekiasi
raudonu siūlu.
Anita, gražioji modelė, meno mokyklos pozuotoja, daugelio vyrų mylėta, pati nieko nemylinti, guldama-
keldama galvoja apie mirtį, būtent savižudybę, nes, anot jos, „beprasmybė smigo į mane giliau ir giliau; jaučiau, kai skylu…”
Beprasmybė — nevilties sesuo. Jei nėra vilties, nebėra nieko. Ir Anita planuoja teatrališką, sentimentalų
nusižudymą.
Bet staiga nuo šio prapulties žingsnio ją išgelbėja meilė. Ta naktį iš draugų ji sužino, kad Kaukazo kalnuose
žuvo toks, jai vos pažįstamas, Gediminas — hipis, fantastas, dūšia be vietos, liaudies dainų ir Čiurlionio karštas gerbėjas, keistu
likimo pokštu apsigimęs, panašus į šio šimtmečio pradžioje mirusį rusų poetą gražuolį Aleksandrą Bloką. Net draugų
vadinamas Bloku.
Išgirdusi, kad Gediminas-Blokas žuvo ir pamačiusi jo nuotrauką, Anita supurtoma gaivalingo jausmo, kurį ji
interpretuoja kaip meilę. Ji karštai, desperatiškai, isteriškai įsimyli mirusįjį! Tas jausmas sukrečia ją ir sugrąžina gyveniman.
Tačiau vilties nežadina. Anitos meilė dirbtinė, tik meilės troškimas. Ji kaip šilkinė rožė nusagstyta blizgučiais ir plastikiniais
spygliais.
I-ji romano dalis — Anitos meilės laiškai, geriau — intymiausios gyvenimo išpažintys mirusiajam Gediminui.
II-ji dalis — dar keistesnė. Tai išlikusio Gedimino laiškai ir intymiausios gyvenimo išpažintys mirusiai Anitai.
Nes, deja, ji vis dėlto nusižudo. Gal supratusi, kad ta jos „meilė” tik mėnulio šviesa, tik „make believe”, gal, kad „dangus
apsivertė, it koks vandeny plūduriuojantis daiktas. O antroji jo pusė … buvo niekas, tuštuma, nebūtis, kuri… ėmė lietis į mano
vidų…” (122 psl.).
Anita ir Gediminas, šio šimtmečio pabaigos produktas, — tikri mėnulio vaikai, o mėnulio įvaizdis dažnai
jungiamas su kultūriniu ir dvasiniu nuosmukiu. Neigimas, nemeilė, neviltis yra jų somnambuliško gyvenimo sfera. Kaip vienin-
telė vertybė, čia garbinama mirtis, todėl tiek daug apie ją kalbama, fantazuojama ir galų gale mirštama: staiga — per
savižudybę, lėtai — per narkomaniją.
Ir Anita, ir Gediminas nėra simpatingi žmonės. Skaitytojui dažnai norisi juos gerai papurtyti, kad atsipeikėtų iš
tų fantazijų, sapnų, „make believe” buities ir sugrįžtų gyveniman, ir paimtų jį „už ragų”. Nes jie abu turi visus duomenis kuo
nors tapti, ką nors pasiekti; Anita — teatre ar filme, Gediminas — lituanistikoj, etnografijos moksle, menotyroj. Bet savo
gabumus ir galimybes atmeta, nes „visa negerai, aš nelaimingas… aš nelaimingas… man bloga… man bloga…“ (170psl.)
Vis dėlto romano pabaigoje atrodo, kad Gediminas pradeda atsipeikėti. Iš mėnulio apžavų jį gelbėja Čiurlionis
— šio genijaus menas ir muzika.
