Dalinuosi kompleksine užduotimi, rasta savo archyvuose:
ATSAKYMAI
Trys Mariaus Katiliškio romanai – [:] Užuovėja Miškais ateina ruduo ir Išėjusiems negrįžti – [,] vieno Lietuvos etapo savotiškas metraštis ar kronika. Užuovėja [–] tai nepriklausoma Lietuva, kuri egzistavo su savo tadicijomis, kaimiško gyvenimo ritualais ir darbais, [–] tikras rojaus kampelis. Romane Miškais ateina ruduo rojus išsigimsta, atsiranda žaltys ir gundymas, nuodėmė ir nuosmukis, o Išėjusiems negrįžti [–] tai jau išvarymas iš rojaus ir pragaras, kurį lietuviams išeiviams reiškė Antrasis pasaulinis karas. Šis beveik dantiškas autoriaus užmojis, atbulinis vyksmas iš rojaus į pragarą pareikalavo visų jėgų ir, ko gero, absorbavo visą jo sukauptą medžiagą. Todėl nenuostabu, kad vėlesnė autoriaus kūryba neprilygo šiam projektui, kuris prasiveržė gana spontaniškai, [–] pavyzdžiui, Miškais ateina ruduo parašytas per šešias savaites, matyt, ilgai kunkuliavęs ir susigulėjęs rašytojo pasąmonėje. Tai didingas projektas, kuris užfiksavo XX a. pirmosios pusės lietuvio gyvenimą ir, be abejo, davė nuorodų į jo likimą ir to likimo priežastis.
Romane Miškais ateina ruduo, kaip ir Užuovėjoje,vaizduojamas taip pat Nepriklausomybės laikų kaimas, [(] šį kartą ne Gružiškės, o Virsnės, [),]tiktai čia jis nugrimzta kažkur į gilumą, tampa fonu, o į priekį išeina keturi personažai, kurie lyg kokie stulpai laiko visą romano pasaulį su jo idėjomis, vaizdais, emocijomis ir stiliaus grožiu. Per tų veikėjų – [:] Tiliaus ir Agnės, Monikos ir Doveikos – [,] santykius ir atsiskleidžia Katiliškio pamėgta tema, kuri, beje, romane pakreipta kitaip. Pirmasis romanas siekia užfiksuoti kaimo vertybes ir malonumus, gamtos ir darbo prasmingumą, laikas jame teka ramiai, ne itin svarbu, kada kas vyksta – [,] Gružiškės užgožia viską. O antrajame dėmesio centre atsiduria laikas, likimas, individualūs veikėjų charakteriai, jų psichologinės kolizijos. Viskas, ko Užuovėjoje nebuvo ir kas ją išskyrė iš tradicinių romanų, čia autoriaus panaudota su kaupu. Romano pagrindą sudaro sudėtingas meilės trikampis, kuris išskiria ir susituokusius Moniką ir Doveiką, ir Agnę ir Tilių, [–] įsimylėjusią porą. Veiksmo varomoji jėga yra aistra ir meilė – jausmai, kuriuos Katiliškis vaizduoja kaip žmogaus poreikį – [,] galingą, nenumaldomą ir gaivališką. Godumas, noras pasirodyti prieš kaimynus, išskaičiavimas – kitos emocijos, kurios ypač būdingos Doveikai, kartais ir Monikai, taip pat lemia žmogaus elgesį, bet ne taip stipriai –[,] [:] jos neturi galios pasiglemžti žmogaus esybę, užtemdyti protą, kaip tai padaro seksualinis instinktas. Tiesa, aplinkybės irgi lemia personažų poelgius: [,] jos atveda Moniką į nuobodžią Virsnių aplinką, neleidžia Tiliui gauti geresnio darbo, bet dauguma juos užklumpančių nelaimių kyla iš jų pačių charakterio, pasaulio ir vertybių sampratos. Nė vienas pagrindinių veikėjų nėra morališkai tvirtas. Visi veikėjai turi „tragiškų ydų“, kurios pranašauja nelaimingą lemtį. Petras Doveika ateina pas Striūnas į Basiuliškes bernauti ir [,] apžiūrėjęs ūkio galimybes [,] išprievartauja naivią ir bjaurios išvaizdos Zuzaną – [,] jų vienturtę dukrą. Po to nekantriai laukia jos mirties ir [,] pagaliau sulaukęs ir trumpai pavarvinęs seilę dėl jaunutės Monikos, gražuolės pienininkės, ją veda. Kita vertus, Monika jam atsilygina už visas jo niekšystes – [,] ji teka už Doveikos dėl jo turto. Be abejo, romane pabrėžiama, kad ir jai geresnės išeities nėra:[,] paskirta į Virsnes [,] žadėtos geresnės tarnybos nesulaukia, todėl ir susigundo tekėti už turtuolio našlio. Taigi abu – [,] ir Petras, ir Monika – [,] praranda teisę į asmenišką laimę, nes valdomi gobšumo ir išnaudoja kitus.
