Šį mėnesį Seimas po pateikimo pritarė įstatymo projektui, kuriuo Lietuvos šimtmečio proga siūloma šalinti viešus objektus, kurių pavadinimas ar turinys propaguoja komunizmą ar kitą totalitarinę santvarką. (Beje, valdančioji „valstiečių“ frakcija šiuo klausimu skilo lygiai per pusę). Projekto iniciatoriai teigia: „Lietuvoje vis dar yra paminklų, atminimo lentų, gatvių pavadinimų, švietimo įstaigų pavadinimų, kurių pavadinimas arba turinys sietinas su komunizmu /…/“. Vienas tokių pavadinimų – Staliną ir bolševikus eilėraščiais garbinusios Salomėjos Nėries vardas, suteiktas mokykloms ir gatvėms.
Vilniaus savivaldybės Atminties kultūros darbo grupė kiek anksčiau paskelbė siūlysianti Vilniaus S.Nėries gimnazijai apsispręsti ir galbūt rinktis prieštaringos praeities neturinčio kūrėjo pavadinimą. Viena žymiausių Salomėjos Nėries kūrybos tyrinėtojų prof. Viktorija Daujotytė sako, kad tragiškas S.Nėries likimas turėtų būti nagrinėjamas mokyklose, kad jauni žmonės susimąstytų kaip jie atlaikytų prievartą ir manipuliavimą.
– Prof. Daujotyte, jūs esate pasakiusi – tauta pasisako apie save ir elgesiu su savo talentingaisiais. Kaip suprantu parašėte tai mąstydama apie Salomėją Nėrį. Kaip atsparą pokalbiui apie ją aš pasirinkau Jono Aisčio refleksiją:
– „Nėris yra didžiausia lietuvių poetė. Manau, kad ji turėjo pilną teisę pasirinkti tokią politinę orientaciją, kuri jai atrodė pati geriausioji, bet josios bendradarbiavimą su okupantu negaliu vadinti kitaip, kaip tiktai tėvynės išdavimu. Gali man kas prikišti, kad jinai buvo tiktai poetė, kad jinai nei trėmė, nei žudė, o tiktai eiles Stalinui ir partijai rašė. Bet žodis taip pat ir vergia, ir tremia, ir žudo, ir jeigu manęs kas paklaustų, kas daugiau pasitarnavo rusų revoliucijai: ar jos budelis Dzeržinskis, ar jos poetas Majakovskis, tai atsakyčiau, kad Dzeržinskį baigia užmiršti aukos ir istorija, o Majakovskį ir šiandien su pasigardžiavimu kartoja visa Rusija (ir ne vien Rusija) /…/ Panašiai ir Nėries neeilinio talento palieti nuodai dar ilgai veiks ir klaidins.“ (Draugas, 1964.X.17)
– Šiais laikais kalbame apie informacinius karus dėl protų, kur žodis yra ginklas, valstybė mėgina ruošti programas, kaip apginti piliečius nuo informacinių atakų. Ar galėtume dabar laikytis Aisčio formulės, kad Nėris didžiausia lietuvių poetė, bet bendradarbiavime su okupantu ji buvo ir tėvynės išdavikė?
– Visos formulės yra labai pavojingos, kai kalbame apie kūrybą, kultūrą, dvasią. Pasakyti, kad S.Nėris yra didžiausia lietuvių poetė nėra sunku. Tai yra tiesa be išlygų, tai nėra formulė. Poezijos į formulę negali suvesti. Dėl tos kitos Aisčio citatos dalies aš esu kitaip mąstanti. Negaliu sutikti su šita formule, jai priešinuosi, bet neneigiu teisės nei Aisčio, nei kitų žmonių šitaip formuluoti. Bet pati nesutinku su šita formuluote. Turiu daug argumentų, permąstytų per ilgą laiką.
Staigiai iškelkime paprastutį klausimą: kiek mes turime herojų iš to laiko? Iš 1940 metų, iš okupacijos, aneksijos pradžios? Ką minėtume kaip herojinės laikysenos žmones tuo momentu, iki karo pradžios? Kur tie mūsų herojai, prieš kuriuos nulenkiame galvą? Pradėkime nuo prezidento, kariuomenės vadų, generolų, kultūros didžiųjų žmonių, išmintingų universiteto profesorių, Vinco Krėvės – Mickevičiaus, kur jie, tie herojai? Tada kitas logiškas klausimas – kodėl tik Salomėjai yra tokie rūstūs teisėjų žodžiai?
Skaitykite daugiau:
Salomėja Nėris išdavė pati save
