Norisi rašyti Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, nes man, kaip psichologui, vis dėlto labiau rūpi žmogus, o ne talentingas menininkas, bet tebūnie – Salomėja Nėris. Norisi, kad šie užrašai turėtų tam tikrą tęstinumą, tad po Vinco Mykolaičio-Putino pasirinkau jo studentę, o vėliau moterį, su kuria jį siejo globėjiški, draugiški santykiai. Abiem rūpėjo didingi idealai, tik Putinas jų daugiau ieškojo kūryboje, o Nėris – meilėje. Abudu dėl to kentėjo, tik skirtingai.
Šiame straipsnių cikle analizuoju lietuvių rašytojų asmenybes, remdamasis viešai prieinamu Myers ir Briggs asmenybės testo (MBTI) teoriniu modeliu, įkvėptu dar Carlo Gustavo Jungo idėjų. Pagal šį modelį žmogaus asmenybės tipą galima identifikuoti atsižvelgus į keturis bruožus.
1 asmenybės bruožas nusako, kuriam pasauliui žmogus teikia pirmenybę – savo vidiniam idėjų, vaizdinių (introversija) ar išoriniam žmonių, daiktų ir pan. (ekstraversija).
Salomėja Nėris paauglystėje nebuvo linkusi daug bendrauti, sudarydavo atsiskyrėlės įvaizdį: „Gimnazijoje būdavo šokiai, vaidinimai. Bet Salomėja neidavo į šokius, nedalyvaudavo vaidinimuose, chore“, – prisiminė ją pažinojusi metais jaunesnė moksleivė (Viktoras Alekna, Salomėja, Vilnius: Dienovidis, 1996, p. 43). Vėliau universitete situacija pasikeitė, ji aktyviai dalyvavo menininkų susirinkimuose, tapo veiklesnė. Nors neabejoju, kad tam turėjo ir vidinio polėkio, vis dėlto didelę įtaką darė žmonės, kuriuos ji laikė autoritetais ar kuriems simpatizavo. Taigi pirmiausia Nėrį matau kaip introvertę, linkusią analizuoti savo vidų, o ne išorinį pasaulį, tai rodo ir įprotis ar pomėgis rašyti dienoraštį.
Skaitykite daugiau:
Psichologiniai užrašai. Salomėja Nėris: kokia ji buvo iš tikrųjų
