Vienuoliktokės klasės darbas:
Viljamo Šekspyro 65-ojo soneto aptarimas
Renesanso epochoje iškilo daugybė žymių menininkų, kūrėjų. Tarp jų ir garsus anglų dramaturgas Viljamas Šekspyras. Savo kūriniuose derindamas renesansinę pasaulėžiūrą ir viduramžių pažiūras, jis kūrė tragedijas, poemas, eilėraščius. Gražiausi ir giliausi jo kūriniai yra sonetai.
Sonetas – tai griežtos sandaros, keturiolikos eilučių eilėraštis. Šekspyro sonetus sudaro trys ketureiliai ir dvieilis. Tokios sandaros yra angliškieji sonetai, dar vadinami šekspyriškaisiais sonetais. Rimas sonetuose būna įvairus. „65-ąjame sonete“ rimuojamos pirma ir trečia bei antra ir ketvirta eilutės. Taigi pagal sandarą šis Šekspyro eilėraštis laikomas sonetu.
Eilėraščio „Jei plieną ir granitą Laikas griauna“ pagrindinė tema yra dalykų laikinumas. Jau pirmoje šio eilėraščio eilutėje autorius teigia, jog „plieną ir granitą Laikas griauna“, o „žemė ir vanduo – neamžini.“ Tokiu būdu jis tarytum parodo laiko galią, nesuvaržomumą. Pateikdamas laiko galingumą prieš stiprius ir nesikeičiančius gamtos dalykus, V. Šekspyras šioje strofoje iškelia retorinį klausimą: kaip išsaugoti grožio žiedą nuo mirties? Šiuo atveju grožio žiedas simbolizuoja trapumą, švelnumą, gležnumą. Tęsdamas savo apmąstymus autorius vadina laiką mūsų priešu, pavyduoliu, kuris: „Naikina žemėj visa, ką tik mato-/ Akmens pilis ir žalvario vartus.“ Visi šie palyginimai tik parodo, jog laikui nebaisūs nei akmenys, nei įvairūs metalai. „Prieš Laiką – mes bejėgiai“ – tokią mintį išsako V. Šekspyras trečiame posmelyje. Teigdamas, jog deimantą laikas pražudys, jis sugriauna visas iliuzijas apie galimybę pasipriešinti laikui. Deimantas yra stipumo, tvirtumo pavyzdys, tad jeigu jį laikas gali sunaikinti, tai kas „išgelbės grožį nuo mirties?“ Paskutinėse eilėraščio eilutėse Šekspyras lyg ir pasiduoda suvokdamas, jog laiko sustabdyti negali niekas. Tačiau jis palieka viltį, kad „Įamžins mano meilę raidės juodos.“ Taigi autorius yra įsitikinęs, jog meilė laikui nepavaldi. Ji yra stipresnė už viską.
