Kodėl pasauliui reikia maištininkų?
(J. Biliūnas, V. Kudirka, Maironis)
Įsivaizduokime, kad Dievas suteikė galimybę nuspalvinti pasaulį. Kas, jeigu visą margą šių dienų gyvenimą nudažytume ta pačia niūria spalva, kurioje nė menkiausio atspalvio nebuvimas mus paverstų tuščiomis asmenybėmis? Turbūt mes maištautume prieš pasaulį, stengtumėmės kovoti už grožį ir gėrį. Bet, pasak Hermano Hesės, tiek nedaug šioje žemėje galime „gyventi, laukti ir pasninkauti.“ O gal galime ir norėti pakeisti pasaulį? Juk norint nueiti mylią, visada reikia žengti pirmą žingsnį. Tad nusistovėjusią pasaulio tvarką keiskime maištaudami, juk tokia maištininkų pareiga…
„Monotoniškame, kartais ir pilkame žmogaus gyvenime būna valandėlių, deja, per trumpų, kai tau švysteli kažkoks naujas spindulys, atskrenda kažkoks šnibždesys iš nežinomos, tolimos šviesios šalies.“ (Maironis)
Neretai žmogus maištauja prieš nusistovėjusią ar naujai išrinktą valdžią. Pasak garsaus rusų filosofo, maištininko prieš piktnaudžiavimą valdžia, Žano Žako – Ruso, visi žmonės turi būti lygūs, laisvi, o valdžia turi priklausyti tautai. Tačiau XIX a., kai Lietuva buvo po carinės priespaudos padu, dažnas žmogus bijojo priešintis, skleisti savo nuomonę, svarstyti uždraustos raštijos klausimą. Galiausiai iškilo šviesuolių, inteligentų būrys, kurie nepabijojo maištauti prieš carinę valdžią, garsiai reikšti savo nuomonę ir siekti gerovės savo kraštui. Vienas jų – Vincas Kudirka, XIX a. šviesuolis, visą gyvenimą paskyręs lietuvių tautai žadinti. Ne tik publicistinėje, bet ir grožinėje kūryboje V. Kudirka svarstė lietuvių kalbos ir valstybingumo klausimus, mąstė, ar doras, tėvynės gerovės ir laisvės siekiantis žmogus turi vadovautis valdžios nurodymais, gali išsižadėti savo kalbos ir pasiduoti tapatybės dramai. Visa tai buvo išsakyta „Varpe“ – tam tikrame to laikotarpio metraštyje, kuriame siekiama žadinti lietuvių tautą ir maištauti prieš to meto valdžią: „Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite!“ Gyvenimo pabaigoje V. Kudirkos sukurta „Tautiška giesmė“ iki šių dienų kiekvieną lietuvį verčia susimąstyti apie meilę Lietuvai, kaip neužgesinti širdyje „vardan tos Lietuvos“ degančios liepsnelės, simbolizuojančios kiekvieno lietuvio pareigą ir viltį. Monotoniškas, kartais ir pilkas gyvenimas gali tapti spalvingu, jeigu tik maištausime ir būsime pasiruošę ginti savo kraštą. Tereikia mažo spindulėlio mūsų širdyje ir mes savo patriotiškumu, drąsa ir pasiaukojimu galime pasiekti bet ką. Todėl maištininkų pareiga šioje žemėje- užtikrinti nepaprastai gražų ateities rytojų ir pasipriešinti prieš šalį kaustančią stagnaciją.
„Kas šios žemės vargų nepatyrė, tas saldybių dangaus neragaus“ (A. Mickevičius)
XVI amžiuje, po didžiųjų geografinių atradimų, „žmogus tapo dar mažesnis.“ Atrasti nauji žemynai praplėtė žmonių suvokimą apie žemės dydį, besidriekiantys vandenynai ribojo „vakarų“ pasaulio žmones nuo naujų žemių. Atrodo, buvo įmanoma pasiekti tik laivu. Tačiau novatoriškas, turintis idėjų ir siekių žmogus nepasidavė – sumąstė užvaldyti ir oro erdves, bei pasiekti Amerikos žemyną ne vandeniu, bet padangėmis. Vėlgi žmogus maištauja prieš pasaulio tvarką. Garsūs lietuviai S. Darius ir S. Girėnas – gaivališkos asmenybės, pasiryžusios ne menkam iššūkiui – oro erdve sujungti tolimąjį Amerikos žemyną su Europa. 1932 m. birželį, gerai pasiruošę pilotai išskrido „Lituanica“ lėktuvu. Nors pakilimas buvo keblus, vis dėlto likus paskutiniams įsibėgėjimo tako metras, „Lituanica“ pakilo nuo žemės paviršiaus. Prasidėjo maištingas žmonių skrydis virš Atlanto. Sėkmingai įveikus Niūfaundlendo salas, pilotai galiausiai pasiekė Europos žemyną. Likus mažiau nei dešimtadaliui kelionės įvyko nelaimė – dėl nežinomų priežasčių „Lituanica“ atsitrenkė į miško medžius. Žuvo abu pilotai. Žuvę, bet nepralaimėję – tokia antrašte pasklido laikraščiai, straipsniai po visą pasaulį, Lietuvoje apie didvyrius pradėtos kurti dainos : „Žalio tolimo kranto, / Dairos paukštė lėkdama./ Lituanica skrenda,/ Lituanica – Lietuva.“ Žmogus – laikinas šios žemės svetys, tačiau jo žygdarbiai gali išlikti amžinai. Maištaujantis, nepaklūstantis pasaulio tvarkai žmogus keičia pasaulį, bei priartina žmogų prie novatoriškos ateities.
Apibendrinant galima teigti, jog maištininkų padėtis visuomenėje turi aiškų tikslą – sukilti prieš pasaulio normas, kovoti už geresnę ateitį, skatinti kitus žmones sekti jų pėdomis. Jeigu žmogus nemaištautų turbūt neturėtume šviesios ateities, jaustumėmės kaip benamiai klajokliai, nuolat paklūstantys arba ieškantys geresnio kampelio, taip ir nesuvokdami, kad patys galime sukurti aplinką, kurioje gyventi būtų gera.
