„Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį“, – taip pavasarį mato Andrius Šatas, pagrindinis Sauliaus Šaltenio apysakos „Riešutų duona“ veikėjas.
Tokį širdies maudulį, sumišusį su kartais kylančiu noru nusišauti jaučia senokai A. Šato amžių prašokę, tačiau su mokykla, kolegija ar universitetu susiję mokytojai bei dėstytojai, šiandien dažniau su planšete ar skaidrėmis nei su portfeliu rankoje einantys pas nelabai mokslo šviesos išsiilgusią jaunąją kartą.
Skaitykite toliau:
