Kolegė Rima Bartkienė dalijasi gerąja patirtimi:
***
Diktantas
Atpirkimas (pagal Rimvydą Stankevičių)
Į pašėlusiai lekiančius, karščiuojančius, besiblaškančius mūsų gyvenimus įžengė žiema. Balta, puria marška pridengdama negandas, rūpesčius, nuovargį ir tamsias mintis. Užsnigdama iki purvo ištapnotus kasdienės mūsų rutinos takelius. Leisdama pailsėti įskaudusioms akims nuo klykiančių spalvų ir emocijų. Priversdama sulėtinti žingsnį apsitūlojusius praeivius, su išsiilgtu pasimėgavimu girgždinančius sniegą po kojomis.
Tokiomis apvalančio baltumo dienomis kasmet pasijuntu it ką tik išlipęs iš beprotišku greičiu besisukančios karuselės – vėl su džiaugsmu pajuntu tvirtą žemę po kojomis, imu dairytis aplink, pastebėti žmones, medžius, stogus, grindinį. Tokiomis dienomis viskas gražu, viskas ramina ir džiugina, tarsi ką tik regėjimą atgavusį žmogų, daugybę metų praleidusį tamsoje.
Antai lėtai pažeme sūkuriuoja snaigės, tarsi dar neapsisprendusios, ar leistis, ar grįžti atgal į debesį. Antai kyla garas iš dviejų besilabinančių žmonių lūpų. Žvelk – minkštutėles pūko kepures dėvi šventieji, laiminantys Lietuvą nuo bažnyčios stogo.
Mano vaikystės namuose tokiu metu taip pat karaliaudavo baltumas. Ant viryklės buvo balinami skalbiniai. Tarsi rojaus debesynuose garuose paskęsdavo virtuvė, imdavo žliumbti langų stiklai. Tapdavome tarsi kūnų neturinčios sielos – vėl lengvos ir baltos, visų atsiprašiusios, visiems atleidusios, pasiruošusios naujam gyvenimo puslapiui, kur viskas aukščiau, šviesiau, tikriau. (177 ž.)
