Kolegė Rima Bartkienė dalijasi gerąja patirtimi:
***
Kur baigiasi gėris? (pagal Rimvydą Stankevičių)
Tvarkydamas nuo daiktų vis labiau apsunkstančius namus, netikėtai radau savo gerų darbelių sąrašą iš tolimų vaikystės dienų. Neatsimenu, kam tas keistasis dokumentas buvo rašomas, – gal mokytoja buvo pasiūliusi pažaisti žaidimą ir pasitikrinti, kiek esame verti, gal tai padaryti paskatino koks animacinis filmukas…
Primargintas tebuvo pirmasis sąsiuvinio lapas, tad perskaičiau iki galo. Vos tramdydamas keistu liūdesiu atmieštą juoką, – mat iš naivumo magėjo kvatotis, o besąlygiškas vaiko nuoširdumas ir tikrumas graudino.
Pirmasis įrašas: „Šiandien išgelbėjau bitę. Radau ją besikapanojančią vandenyje. Parplukdžiau iškėlęs ant piršto, irdamasis laisvąja ranka. Paleidau ant pienės.“
Toliau pasakojimas apie drauge su mama išgydytą balandį sužalotu sparnu. Dar toliau – dvi pastraipos apie šuns sukandžiotus kačiukus, kuriuos slapčia slaugiau rūsyje… Deja, jie vienas po kito užgeso.
Radau ir nubrauktą sakinį. Apie tai, kaip senutės kaimynės paprašytas laksčiau po parduotuves, ją pavaduodamas. Prisimenu, kodėl jį išbraukiau iš gerų darbų sąrašo – mat kaimynė atsidėkodama įspaudė saujon pinigą ledams… Vaikui, matyt, per sunki dilema – ar darbas vertas būti sąraše, jei už jį sumokėta.
Vėliau, matyt, pasąmoningai atsakiau sau į šį klausimą, nes geru ar bent mėginančiu tokiu būti save vadinu ir dabar. Tačiau ties nubrauktuoju sakiniu gerųjų darbų sąrašas baigiasi – po jo vien tušti lapai. (192 žodžiai)
