Elžbieta Banytė
Tobula planimetrija, arba kodėl mokinių rengimas lietuvių literatūros VBE ugdo mokytojo cinizmą
Ką tik padariau tokį dalyką, dėl kurio prieš kokį trejetą metų veikiausiai būčiau putojusi kaip actas su soda – parašiau mokinei pastabą, kad ji per daug remiasi literatūra ir per mažai samprotauja.
Kaip galima per daug remtis literatūra per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, paklausite jūs? Labai paprastai. Kandidatas renkasi vieną iš dviejų rašinių tipų – samprotavimo, kuris turi būti rašomas publicistiniu stiliumi, o jo tikslas – argumentuotai atskleisti savo nuomonę, samprotauti (no shit, Sherlock), arba literatūrinį – neva “mokslo populiariuoju stiliumi rašomą” ir literatūros teksto analizei skirtą tekstą.
Šis antrasis “žanras” (taip taip, kolegų lituanistų jis taip vadinamas) yra maždaug suvokiamas sveiku protu: jį daugelis vyresnės kartos žmonių prisimena iš savo paauglystės, nes rašydavo apie “Maironio istoriškumą”, “Išmintingus kaimo žmonės Vinco Krėvės apsakymuose”, “Moters dalią Žemaitės kūryboje” ir pan. Tai yra paprasčiausias 500 žodžių tekstukas, kurį perskaičius mokytojui turėtų būti aišku, ar žmogus bent kažką supranta apie tuos kūrinius, kuriuos analizavo mokykloje, t. y. ar geba juos interpretuoti per pamoką neaptartu aspektu. Kitaip tariant – ar yra bent kiek mąstantis ir kiek jo apsiskaitymas dengia mokyklos programos apimtį. Bent man atrodo, kad toks ir turi būti egzaminas – patikrini, ar perskaitė programą, ar suprato, ar primąsto ir kiek raštingas. Juk, šiaip ar taip, 11-12 kl. mokomas dalykas vadinasi “Lietuvių kalba ir literatūra”, todėl humaniška atrodo ir egzaminuoti iš to, kas programoj (apie jos kokybę esu kalbėjusi daugybę kartų ir nebekartosiu).
Įdomesnis tas “samprotavimo rašinys”, nes jame literatūros gali būt per daug. Taip taip, per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą netikrina, ar skaitėte programinius tekstus ir kiek apskritai apie tą literatūrą išmanote. Viena vertus, tai gerai, nes mokinys tarsi turi teisę skaityti sau ramiai Donskį, Seneką, Camus, Niliūno dienoraščius, Parulskio esė, Murakamį, Kerouacką ir pan., o apie programinius lietuvių autorius išmokti po 10 sakinių iš egzaminatorius.lt, mokytojos, vadovėlio arba konspektų. Tada belieka nueiti į egzaminą, paspekuliuoti, suskrebenti tvarkingą ir visiškai neautentišką tekstą (mat prieš tai mūsų hipotetinis mokinys įsikirto į sistemą ir suprato, kas patiks vertintojams) ir, jei yra raštingas, gauti daugiau negu 86 balus.
Ir tai yra košmaras, prie kurio aš prisidedu šitom štai savo rankytėm. Samprotavimo rašinyje negerai tiesiog pasakyti kokią paprastutę iš paaugliškos patirties ateinančią mintį ir ją pagrįsti literatūros pavyzdžiu. Pvz., negalima tiesiog parašyti: apsispręsti, ką veiksime toliau – kokias studijas, darbą, gyvenimo būdą rinksimės – sunku tada, kai besirenkančiųjų vertybės ir polinkiai nesutampa su autoritetų, ir papasakoti apie Liudą Vasarį. Ne ne. Po teiginio (kuris šiuo atveju būtų pernelyg abstraktus) reikia samprotauti , sakyti ir argumentuoti savo nuomonę, kurios tas 18-19 m. žmogus dar galbūt nespėjo susiformuoti (būtent dėl to labiau apsimoka skaityti neprograminę publicistiką ir filosofiją). Literatūrinis argumentas samprotavimo rašinyje iš tiesų tėra pavyzdys, argumento parėmimas. Jį pateikus dar nerekomenduojama apibendrinti – prieš dalinę pastraipos išvadą reikėtų parašyti dar bent porą “samprotaujančių” sakinių arba pateikti dar vieną, šįkart jau gyvenimišką, pavyzdį. Esu mačiusi labai gerai įvertintų darbų, kur apie programinį autorių pasakyti lygiai du sakiniai. Visa kita – statistika, filmai, spektakliai, filosofų mintys, paties žmogaus įžvalgos.
Tai būtų gerai – daug laisvės ir pan. – bet nėra. Visų pirma, jau esu rašiusi, kaip tie rašiniai vertinami – autentiško mąstymo ten nepageidaujama, o būtent taip mąstyti iškyla pavojus apsiskaičiusiems. Taigi labai tikėtina, kad geriausi ir protingiausi, pasirinkę samprotavimo rašinį per VBE, gaus per nagus. Lygiai taip pat nukentės ir tokie, kurių mokytoja tokia bloga, kaip aš – t. y. kuriai rūpi literatūra, interpretacijos, pagrįsti svarstymai ir kuri alergiška primityvioms spekuliacijoms, varijuojančioms 10 iškaltų sakinių apie neskaitytą tekstą arba baisiai sudėtinga tema, plėtojama labai primityviai. Ką daro tokių “blogų mokytojų” mokiniai? Kai kurie rašo literatūrinius rašinius, ir “blogos mokytojos” patylom džiaugiasi. Bet jos labai nuliūsta, kai tie mokiniai ima ir parašo “tarpinio žanro” rašinius, t. y. pasirenka laisvesnę samprotavimo temą, kurioje sodriai beria literatūrinius pavyzdžius (ne tik programinius – gaunu visko nuo Aristotelio iki Sartre’o ir nuo “Dekamerono” iki Terry Pratchett’o) ir nudrožtų banalybių iš serijos “pakalbėkime apie gyvenimo kelią laužo šviesoje” nedėsto. Tie rašiniai “blogoms mokytojoms” įdomūs. Bet “tarpinis žanras” VBE vertinimo sistemos požiūriu yra, žinokite, kraupi blogybė. Suskaičiavau, kad tokį parašęs daugiau 65 nelabai gali tikėtis, net jeigu esi absoliučiai raštingas. Ir tai, žinoma, yra nesąmonė. Kas per kognityvinis disonansas, jeigu vaikas baudžiamas už tai, kad per daug rėmėsi literatūra per literatūros egzaminą?
Dar vienas dalykas, kodėl samprotavimo rašinys yra blogai -jis leidžia išsisukti neperskaičius nei vienos programinės knygos. Taip, mano praktikoje buvo tokių, kurie neperskaitė nei vienos ir išlaikė egzaminą. Kai kurie netgi neblogai. Jie atkala skruktūrą (tiksliau, tikisi, kad tu juos nudroši, o jie tuo tarpu tavęs nekęs ir burbės, ir priešinsis, bet išmoks), išmoksta kelias plataus pritaikymo citatas, kurias pritaiko kaip epigrafą arba nuo jų pradeda rašinį, o tai, pagal NEC, yra kūrybiškos struktūros požymiai, pakalba politkorektiškas ir vertintojų supelijimo laipsnį atitinkančias banalybes ir išlaiko. Tiesiog šitaip va. Taigi samprotavimo rašinys ne tik niveliuoja protingiausių mokinių mąstymą, ne tik verčia kurti kažkokias spekuliacijas, kur nei literatūros, nei samprotavimo, bet dar ir leidžia prasisukti visokiems beraščiams, mažaraščiams ir neskaitantiems. Kurie tokiais tampa būtent todėl, kad žino, kaip nesunkiai ir schematiškai galima prasisukti.
O ką daro mokytoja? Mažina pažymį už tuos neva “tarpinio žanro” rašinius. Taip taip. Dabar, kai kone mintinai moku Ugdymo plėtotės centro skelbiamą medžiagą, kai kuriuos “Lituanistų avilio” patarimus ir VBE vertinimo lenteles, esu išklausiusi visokių ten kursų ir seminarų, rašinius taisau maždaug taip: vieną kartą atidžiai skaitau ir pažymiu rašybos, skyrybos, kalbos vartosenos klaidas ir “stiliaus trūkumus”, o antrą – bandau gilintis į turinį. Kartais nuoširdžiai nieko nesuprantu arba nežinau, kaip įvertinti, tada skaitau trečią kartą. Bet taip būna kuo toliau, tuo rečiau – turbūt ne dėl praktikos, kuriai randantis abejonių, kritikos ir klausimų tik daugėja, bet dėl to, kad į ruošimosi VBE etapą pradedu žiūrėti kaip į mechanišką procesą. Būtų daug paprasčiau, jei vaikai ir jų tėvai suprastų, kokia nesąmonė yra šitas egzaminas, ir kažkaip ramiau į jį žiūrėtų. Šitą sakau ir jaunesnei sau: prireikė pagyventi, kad suprasčiau, kokie neįdomūs tie mano šimtukai ne tik kitiems, bet ir man. Tačiau, kai atsiduri veidu į sistemą ir egzaminą, idėjiškai žiūrėti kone neįmanoma, nes visi “galvoja apie ateitį” ir “linki vaikams gero”, ir todėl “siekia aukštų rezultatų”, suprask, balų, o ne mąstymo kokybės. Ir tai visiškai normalu. Mes norėjome įstoti į universitetus ir nenorėjome mokyklos baigti “kitais metais”. Mūsų mokiniai – lygiai taip pat. Tada jiems išaiškinu, kad čia ne aš rašau pažymį – aš mielai išvis jo nerašyčiau – o “sistema”. Ir tada išbraukiu pusę pastraipos ir parašau, kad čia “tarpinis žanras” ir kad reikia “daugiau samprotauti”.
Visa publikacija:
Tobula planimetrija, arba kodėl mokinių rengimas lietuvių literatūros VBE ugdo mokytojo cinizmą
