Kam žmogui duota vaizduotė?

Kam žmogui duota vaizduotė?

„Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest“ – teigė lietuvių poetas Vytautas Mačernis. Ir iš tiesų, šiuolaikiniame pasaulyje žmonės yra apsupti neteisybės bei žiaurumo. Karai, teroristiniai išpuoliai bei žmogžudystės apgaubia mus tamsa ir neleidžia gyventi ramiai, o dažnai ir patys apleidę vertybes susikuriame problemas, kurios sutrukdo patirti taip išsvajotą palaimą. Vis dėlto, tik žmogaus rankose yra raktas į geresnį gyvenimą, kuriam susikurti visada yra reikalinga vaizduotė.

Kiekvieno piliečio pareiga – būti patriotu ir mylėti savo tėvynę. Ji mums yra ypatinga vieta, kurioje mes gimėme ir užaugome. Deja, daugelis nesupranta  šio esminio dalyko ir apleidžia savo gimtąją šalį, pamiršta, ką reiškia patriotiškumas bei visiškas atsidavimas. Tik didžios dvasios žmogus gali išlikti ištikimas savo tėvynei ir pasinaudojęs vaizduote sukurti geresnį gyvenimą ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Apie tai mane susimąstyti privertė XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių poetas Maironis. Jis visą gyvenimą buvo ištikimas savo šaliai ir tautai. Vos įstojęs į kunigų seminariją prisijungė prie lietuvių nacionalinio judėjimo, žavėjosi ir tyrinėjo Lietuvos senovę. Maironis buvo tikras tautos dainius, savo vaizduote ir kūrybiškumu išaukštinęs gamtos grožį bei didingą praeitį. Jis savo kūryba ragino žmones nepasiduoti, imtis bendrų darbų ir neprarasti tikėjimo. Eilėraštyje „Viltis“ poetas rašė: „Sunku mums būtų be vilties! / Be jos skausme kas suramintų! / Kas duotų širdžiai tiek ugnies? / Kas ištvermę varge gamintų?“ Ar kiekvienas iš mūsų galėtume sukurti žodžius, kurie išbudintų visą tautą ir įkvėptų vilties tobulėti bei kovoti už save ir protėvių žemę? Manau, atsakymas yra aiškus. Tam reikia kūrybiškumo ir vaizduotės, juk be šių dalykų žmogus neišsiskirtų iš pilkos masės ir vaikščiotų kaip robotas, nesugebantis savarankiškai mąstyti ir elgtis. XX a. poetas Bronius Krivickas nepabijojo rinktis savo gyvenimo ir tvirtai apsisprendė kovoti už savo tėvynę. Laisvomis akimirkomis jis sėdėjo po medžiu su skrybėle ir akiniais ir kūrė, taip išsiskirdamas iš visų kitų. Vaizduotė jam padėjo ištrūkti iš monotonijos ir slegiančios aplinkos. „ Mano dienos nebūtin pasvirę. / Aš keliauju rudenio taku. / Ir gryniausio aukso vainiku / Mano kaktą puošia lapai mirę „ – savo eilėraštyje „Mano dienos nebūtin pasvirę“ artėjančią mirties nuojautą išsakė poetas. Artėjantis ruduo ir slogi nuojauta nesutrukdė rezistentui kovoti, siekti laimės ateinančioms kartoms. Jis iki paskutinės minutės tikėjo ir nepasidavė, nors lemtis jau buvo aiški: „Mūsų liko gal iš šimto vienas. / Bet kova vis tęsias atkakli. / Užtat turim būt savam kely / Šimtą kartų tvirtesni nei plienas.“ Norėdami išlikti turime kovoti visomis įmanomomis priemonėmis ir pasitelkę savo minčių galias pasiekti dvasios harmoniją. Žmogui vaizduotė leidžia ištverti bet kokias aplinkybes, kovoti už save, tėvynę ir kitiems individams įkvėpti stiprybės, patriotiškumo bei vilties.

Dažnai šiame pasaulyje žmonės jaučiasi nelaimingi, nesugeba atrasti sielos ramybės. Neišsipildžiusios svajonės sukelia kančias, sutrukdo ramų šeimyninį gyvenimą ir kartais net leidžia pasvajoti apie mirtį. Apie tai susimąsčiau perskaičiusi XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių rašytojos Šatrijos Raganos kūrinį „Sename dvare“. Neoromantizmo atstovė savo apysakoje aprašė iš pažiūros darnų ir laimingą šeimos gyvenimą. Marija turėjo vyrą, tris vaikus ir švelnius tarpusavio santykius, gyveno dvare su nuostabiu sodu. Daugeliui tai skambėtų lyg tikras svajonių išsipildymas, tačiau mamatė šiame gyvenime siekė daugiau nei „drungno vandens“. Visi dvaro darbai ir nusistovėjusi rutina jai buvo tik „ grožio anojo čia atvaizdas menkas, nublankęs“, o vyro Liudviko abejingumas sukėlė po visas sielos kerteles išplitusią vienatvę. Nors buvimas su vaikais ir jų begalinė meilė užpildydavo tuštumą, bet tik trumpam. Vaizduotė ir svajonės gelbėjo ją iš šio niūraus pasaulio, mintys vis nuklysdavo prie meno, Šopeno muzikos garsų. Vaikščiodama po savo sodą ir apžiūrinėdama taip mylimas baltas rožes ji galvodavo apie mirtį. Amžinojo užmigimo valanda Marijai atrodė tarsi pabudimas, išsilaisvinimas. Vaizduotė leisdavo jai bent trumpam patekti į šviesą ir patirti palaimą. Tik mintys ir jų beribė galia atlaisvina visus pančius ir leidžia mums būti tokiais, kokiais trokštame būti. XX a. lietuvių poetas H. Radauskas taip pat buvo tikras svajotojas. Eilėraštyje „Pasaka“ estetas rašė: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ Jam kasdienybė atrodė nuobodi ir neverta dėmesio bei įprastų vargų, iš kurios gelbėjo tik vaizduotė. Taip pat tai buvo būdas išvengti viso mus supančio žiaurumo, atsiriboti nuo įprasta vaga tekančių rūpesčių ir leistis į grožio paieškas. Eilėraštyje „Dainos gimimas“ poetas rašė: „Aš nestatu namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.“ Taip poetas, užuot kovojęs ir šaukęs tautą, leido sau klajoti vaizduotės pasaulyje ir neapsikrauti įprasta tautininkų veikla, o mėgautis menais ir grožio suteikiama galia. Kad ir koks mūsų gyvenimas būtų sunkus, visada galime svajoti . Vaizduotė mums leidžia atsiriboti nuo kasdienybės, pamiršti visus rūpesčius ir vienatvę bei aptekti į geresnį gyvenimą.

Kartą menininko Mikelandželo kažkas paklausė, kaip jis kuria statulas. Šis atsakė, kad tai visai paprasta, nes marmuro luito viduje slypi graži skulptūra ir reikia tik plaktuko su kaltu, kad pašalintume nereikalingą akmens dalį. Taip ir kiekvienas žmogus vietoj plaktuko su kaltu gali pasinaudoti savo vaizduote ir pašalinti visus sunkumus bei rūpesčius. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar išnaudosime mums suteiktas galias ir savo siela nušviesime kasdienybę, nes vaizduotė mums buvo duota tam, kad ja pasinaudoję padarytume gyvenimą gražesnį.

95 balai