Kolegės Zitos Treinienės atsiųsta medžiaga mokytojui:
Ar lietuvio širdį nuolat spaudžia nuliūdimas?
Liūdesys kaip ir džiaugsmas yra natūralus dalykas. Kitataučiams gali pasirodyti, kad lietuviai yra dažniau nusiminę nei linksmi. Tokį nuolatinį liūdesį galėjo lemti istoriniai procesai. Lietuvis dažnai išgyvena dėl artimųjų ir savo pasirinkto kelio, ateities, tautos likimo.
Būdamas vienas žmogus dažnai galvoja apie save ir kitus, mąsto, kokią ateitį pasirinkti. Tai gali lemti jo nusivylimą, nes pasinėręs į apmąstymus žmogus atrodo nusiminęs. Apie tai yra rašoma Vinco Mykolaičio – Putino psichologiniame romane „Altorių šešėly“. Pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris dažnai būna liūdnas, jam sunku pasirinkti tarp kunigo ir poeto kelio. Būdamas kunigas jis kankinasi, nes negali būti geras poetas, o būdamas poetas kankinasi, nes negali būti sąžiningas kunigas. Apie tai, kad menininkas yra dažnai pasinėręs į apmąstymus, lūdesį galime skaityti išeivio Antano Škėmos romane „Balta drobulė“. Šio kūrinio pagrindinis veikėjas Antanas Garšva yra lietuvis poetas, emigravęs į Ameriką. Garšva dirba didžiausiame miesto viešbutyje keltuvininku, susitikinėja su ištekėjusia moterimi Elena. Jis kankinasi, nes negali visiškai atsiduoti kūrybai, liūdi, nes yra toli nuo gimtosios vietos, svetimoje žemėje. Žmogus, mąstydamas apie tai, ko jau neteko ar ko negali pasiekti, yra nuliūdęs. Lietuvis būdamas vienas dažnai apie tai galvoja ir vis dėlto liūdi.
Lietuvis dažnai išgyvena, jaudinasi dėl savo artimųjų, tautiečių. Istorinės, geografiniės aplinkybės susiklostė taip, kad kaimynas iš Rytų visad norėjo užimti Lietuvą dėl geros geografinės padėties, priėjimo prie jūros. Per abu pasaulinius karus ir rezistencijos laikotarpiu lietuviai sukūrė daug dainų, kuriose dainuojama apie į karą išėjusius brolius, sūnus, bernelius. Pavyzdžiui, liaudies dainoje „Teka teka skaisti saulė“ dainuojama apie bernelį, kuris ruošiasi į karą, jaučiama užuojauta dėl jo liūdnos lemties. Apie tai, kad lietuviams neramu dėl jų tautiečių, yra rašoma Romualdo Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu“. Apysakos pagrindinė veikėja Monika Kairienė gyvena viena kolektyvizacijos sunaikintame kaime. Ji dažnai prisimena tuos laikus, kai dar kaimas buvo gyvas, žmonės mylėjo žemę, darbą. Kairienei graudu matyti, kad via jaunoji karta degradavo. Lietuvis dažnai galvoja apie praeitį, lygina su praeitim. Išgyvendamas dėl savo artimųjų žmogus liūdi.
Ne visuomet lietuviai yra pasinėrę į apmąstymus. Yra tokių žmonių, kurie savo užsidegimu, tikėjimu pazityviai veikia kitus. Vienas iš tokių žmonių yra dainininkas, visuomenės veikėjas Andrius Mamontovas. Jo grupės „Foje“ dainos daugeliui žmonių „Sąjūdžio“ laikotarpiu įkvėpė vilties. Dabar A.Mamontovo organizuojama „Gatvės muzikos diena“ pritraukia daug žmonių, priverčia juos nors trumpam atitrūkti nuo buities ir pasidžiaugti gatvės muzika. Dar galėčiau paminėti optimistiškai nusiteikusią „Keistuolių“ teatro trupę ir jo režisierių Aidą Giniotį. Jų vaidinami spektakliai dažniausiai būna linksmi, sukelia daug teigiamų emocijų. Dabar lietuvių kuriama kultūra yra įkvėpianti vilties, teigiamai nuteikianti. Kuriančių žmonių širdyse dabar mažiau liūdesio.
Liūdėti nėra blogai. Jei žmogus niekad neliūdėtų, turbūt nesugebėtų įvertinti teigiamų dalykų. Negaliu veinareikšmiškai sakyti, kad lietuvis yra visuomet nuliūdęs, juk jis savo kūryba optimizmą perduoda kitiems. Mano pateikti pavyzdžiai įrodo, kad lietuvis yra dažnai susikrimtęs dėl artimųjų likimo, savo ateities.
Eglė 2010m. 86 proc. EGZAMININIS DARBAS
